Po kelių dienų Ričardas savo feisbuko profilyje padėkojo visiems už palaikymą. Tuo pačiu pridėjo ir dar vieną atsiminimą – savo ir tėčio bendrą nuotrauką.
„Nuoširdžiai dėkoju visiems, buvusiems kartu šiomis sunkiomis atsisveikinimo dienomis. Dėkoju už išsakytus, parašytus, atsiųstus užuojautos žodžius, prisiminimus ir pagarbą, kuria palydėjote mano Tėvą Viliumą Malinauską į paskutinę kelionę.
Jūsų dėmesys ir šiluma tapo didžiule stiprybe mūsų šeimai. Kartu tai buvo gražiausias įrodymas, kad Tėvo gyvenimas nebuvo matuojamas metais – jis buvo matuojamas žmonėmis, kuriuos sutiko, darbais, kuriuos paliko, ir atmintimi, kuri gyvens toliau. Jis daugeliui buvo bičiulis, bendramintis, įkvėpėjas. Ne vienam padėjęs. Niekada nesiskundęs. Niekam nesilankstęs.
Man jis pirmiausia buvo Tėvas – žmogus, iš kurio mokiausi atsakomybės, ryžto, tiesos sakymo, tvirtybės, pagarbos žmogui. Tėvas buvo žmogus, kuris nesiekė būti įrašytu į istoriją – jis kūrė istoriją. Ir mes padarysime viską, išsaugotume tai, kas jo sukurta“, – rašė R. Malinauskas.
V. Malinausko gyvenimo ir mokslo kelias prasidėjo Skaisčiūnuose, vėliau tęsėsi tuometiniame Kapsuke (dab. Marijampolėje) bei Kvietiškio žemės ūkio technikume. Atlikęs karinę tarnybą Ukrainoje, žinių toliau sėmėsi Lietuvos veterinarijos akademijoje.
Nemaža gyvenimo dalis buvo atiduota žemės ūkiui: Radviliškio krašte jis dirbo zootechniku, vėliau prisiėmė ir ūkio vadovo atsakomybes.
Gyvenimo keliams pasisukus, ramybę ir ryšį su gamta jis atrado Druskininkuose, kur kurį laiką dirbo miškų ūkio bitininku.
Susiję straipsniai
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ryškiai atsiskleidė jo verslumas bei organizaciniai gabumai – jis ilgus metus sėkmingai vadovavo įmonėms „Madma“ ir „Hesona“. Bene ryškiausiu jo palikimu ir drąsios vizijos įrodymu tapo 2001 metais įkurtas unikalus Grūto parkas, išgarsinęs regioną toli už jo ribų. Vyras taip pat buvo Druskininkų Rotary klubo garbės prezidentas.