Apie tai jis papasakojo „YouTube“ kanale „Ramintoja“ kunigui Algirdui Toliatui.
„Aš dabar žinau, ką reiškia gyventi lėtai. Aš gyju po ligos, laikau ją Dievo dovana ir aiškiai matau, kad po truputį lėtai sveikstu ir kylu į kalną, kuriame niekada nebūčiau atsidūręs, jei nebūčiau susirgęs.
Taigi, tas lėtai, man atrodo, yra tikrojo gyvenimo pajautimas. Mes esame įpratę gyventi greitai, staigiai, viskas čia ir dabar, noriu – turiu. Tad Dievo lėtai yra priminimas, kad, kai mes sulėtėjame, mes prie Dievo priartėjame“, – atvirai sakė R. Petrauskas.
Jis prisiminė ir daktaro žodžius, savo būseną.
„Gydytojas man sakė: Robertai Petrauskai, jums išsiliejo į smegenis kraujas ir jums reikia surimtėti. Aš pradėjau mintyse galvoti - gal čia jau ir viskas? Bet kažkaip keistai nejaučiau baimės, nerimo, nieko tokio blogo. Po kelių dienų supratau, kad nejaučiau, nes turėjau daug meilės širdy. O meilė ir yra Dievas, aš jį pamačiau.
Jei būčiau nesusirgęs, gal būčiau jo ir nepamatęs.
Kitą dieną aš atsikeliu, esu visiškai paralyžiuotas ir nieko negaliu daryti – esu visai silpnas. Bet jaučiu meilę šalia savęs, jaučiu Dievą šalia savęs. Kažkuriuo metu supratau, kad aš ne tai, kad nebijau, bet jaučiuosi žiauriai galingas.
Susiję straipsniai
Atradimas mano buvo toks: mes norime būti stiprūs, valingi, mes viską galime, viską sugebame. Aš toks buvau. Bet staiga tu nieko nebegali. Staiga tu nebeturi nei galių, nei valios, bet per tave eina toks srautas, kuriame aš jaučiausi galingiausias, negu kada esu buvęs. Nepažeidžiamiausias. Manęs tuo metu neįmanoma buvo nugalėti. Galvojau: bet kaip čia gali būti? Aš guliu tokioje padėtyje, kurios man niekas nepavydėtų, bet esu galingiausias? O taip buvo dėl to, kad tuo metu Dievas priartėja. Jis yra arti“, – sakė Robertas kunigui Algirdui.