Skaudžią netektį išgyvenanti jo pusseserė, dailininkė Nomeda Marčėnaitė (61 m.), vykdama į šeimos atsisveikinimą su pusbroliu, naujienų portalui Lrytas atvirai papasakojo apie paskutinį jų susitikimą ir prisiminimus, kurie šiandien įgavo visai kitą prasmę.
Kalbėdama apie pusbrolį N. Marčėnaitė prisipažino, kad jai vis dar sunku suvokti, jog jo nebėra.
„Dar netinka sakyti „prisiminimai“, nes viskas dar kvepia, dar buvo ką tik. Mes prieš savaitę apsikabinome, prieš savaitę bendravome. Pas mane sodyboje antrą kartą buvo surengtas mūsų šeimos susitikimas su fotosesija. Aišku, susitikdavome ir dažniau, bet būtent toks susitikimas įvyko prieš savaitę.
Nomedos Marčėnaitės šeimos sodyboje gyveno juodąja magija užsiėmusi ragana: radiniai – šokiravo
Žiūrėdama į tas nuotraukas negaliu suvokti, kad Aido nebėra. Kita vertus, tokiam žmogui netinka būtasis laikas“, – pokalbį su Lrytas pradėjo ji.
N. Marčėnaitė pripažino tik dabar supratusi, kokia prasminga buvo ši šeimos susitikimo akimirka.
Susiję straipsniai
„Pagalvojau, kas būtų buvę, jeigu Aidas būtų miręs savaitę iki mūsų susitikimo. Mes turbūt net nebūtume susitikę. O dabar visi turėjome galimybę apsikabinti, pabūti kartu, pabūti iš esmės. Tokie dalykai yra labai svarbūs.
Aš esu iš tų žmonių, kurie labai gerai suvokia savo laikinumą. Su Aidu kaip tik apie tai kalbėjomės. Sakau: „Aidai, dabar tu šeimoje esi patriarchas.“ Kalbėjome apie tai, kad ankstesnėje mūsų šeimos fotosesijoje dar buvo jo tėvas ir mano tėvai – tada jie buvo patriarchai. O jis man atsakė: „O tu matriarchė.“ Ir štai dabar likau viena matriarchė, o patriarchas jau ką tik iškeliavo“, – kalbėjo ji.
N. Marčėnaitė prisiminė ir daugiau nei prieš du dešimtmečius vykusias Aido tėvo laidotuves. Tuomet poeto ištarti žodžiai šiandien jai skamba itin simboliškai.
„Kai laidojome Aido tėvą, jis atsistojo ir pasakė kalbą. Iš jos labai ryškiai atsimenu vieną sakinį: „Mano tėvui mirtis netinka.“ Dabar aš galvoju lygiai tą patį. Aidui mirtis netinka“, – jautriai kalbėjo ji.
Nors pusbroliai nesimatydavo dažnai, anot N. Marčėnaitės, juos visada siejo ypatingas ryšys.
„Mes nebuvome iš tų pusbrolių, kurie nuolat matosi. Bet jeigu susitikdavome, tas ryšys būdavo ypatingas. Mes buvome keturi pusbroliai – dvi sesės ir du broliai. Daugiau vieni kitų neturėjome. Tas mūsų ryšys nebuvo sentimentalus, bet buvo beprotiškai stiprus. Jis buvo galingas“, – sakė dailininkė.
Prisiminusi vaikystę ji neslėpė šypsenos ir papasakojo vieną linksmiausių istorijų apie pusbrolį.
„Mūsų tėvai buvo tikri gėlių vaikai. Visi kartu plaukdavome baidarėmis, gyvendavome palapinėse. Aidas tada buvo mažas berniukas, visi jį vadino Amurčiku. Jam padarydavo sparnelius ir jis lakstydavo kaip Amūras. Kai paaugo ir atsisakė taip lakstyti, atėjo mano eilė. Tik buvo viena problema – neturėjau pimpaliuko. Tai man jį pasiuvo iš gėlėto audinio. Aidas šitą istoriją kaip tik prisiminė mūsų paskutinio susitikimo metu, ir mes baisiausiai juokėmės“, – prisiminė ji.
Vis dėlto didžiausiu A. Marčėno palikimu N. Marčėnaitė vadina jo kūrybą.
„Apie Aidą yra be proto daug visko prirašyta. Jo ryškiausias biografijos faktas yra jo poezija. Aš visada sakau, kad jo poezija yra jo gyvenimo biografija.
Kartais, skaitydama jo eilėraščius, randu užuominų apie save ir suprantu, kad jis liks amžinas. Kiek žmonės gyvens, kiek lietuviai gyvens, tiek Aidas bus. Jis įsirašė į mūsų istoriją pačiu gražiausiu būdu. Turiu begalę jo knygų su dedikacijomis man. Tai labai jautru“, – kalbėjo ji.
Rašytojas Aidas Marčėnas gimė 1960 m. rugsėjo 24 d. Kaune, o nuo vaikystės augo Vilniuje. Per beveik keturis kūrybos dešimtmečius jis tapo viena ryškiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros asmenybių – išleido daugiau nei dvidešimt poezijos, eseistikos ir rinktinių knygų, reikšmingai prisidėjo prie soneto žanro atgaivinimo lietuvių poezijoje, dirbo literatūros kritiku ir eseistu.
Nuo 1993 metų A. Marčėnas buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Jo kūryba įvertinta svarbiausiais šalies literatūros apdovanojimais, tarp jų – 2005-aisiais skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę poezijos knygose.