Socialiniuose tinkluose ji pasidalijo atviru įrašu, kuriuo sutiko pasidalinti ir su naujienų portalo Lrytas skaitytojais.
„Kas man nutiko? Aš senstu. Man sunku tai priimti. Kaskart pamačiusi naujus savo kūno dėvėjimosi pokyčius suprantu manyje gyvenant dvi moteris: Filosofę. Kūno pokyčius ji (aš) patiria su egzistenciniu-antropologiniu smalsumu. Maždaug: „Ak! Tai vis dėlto mes – laikini! Vystančią Gražuolę.
Nevadinu savęs gražuole, tiesiog tai – vienas iš buvimo pasaulyje archetipų. Ir tai Vystančiai Gražuolei labai baisu. Baisu ir dėl to, kad dabartinėje visuomenėje nemadinga, tarsi nepriimtina bijoti senėjimo. Reikia arba „susitvarkyti“ tyliai. O kadangi „tvarkomasi“ tyliai, belieka tik spėlioti, kas, už kiek ir kada daroma.
A. Armonaitė – apie tai, ką veikia dabar, valdžios skandalus ir ar grįš į politiką
Arba senti „gracefully“. Ir tas „gracefully“ visada pateikiamas kaip neva teisingesnis, kilnesnis būdas būti savo kūne senstant. Viena mano draugė siūlė man „paleisti šitą baimę“. Kita sakė „mažiau galvoti apie raukšles ir apie amžių“.
„Juk tai – tuštybė“, – teigė. Gal klystu, bet jaučiu, kad tame „grakščiame senėjime“ glūdi ir lengvas smerkimas moterų, kurios bijo senti. Kurios su tuo kovoja. Kurios įvairiomis priemonėmis bando atidėti raukšles vėlesniam laikui.
Susiję straipsniai
Aš pati prieš keletą metų dar garsiai girdavausi, kad nesileidžiu botokso, ir dėl to maniau esanti geresnė už „visko prisileidusias“. That didn’t age well. Pun intended. Senėjimas – kaip vaikų turėjimas. Kol nepatyrei – nesuprasi, todėl geriausia tiesiog nesmerkti kitų žmonių pasirinkimų ir jausmų tose situacijose.
„Bet tu dar labai jauna! Va, kai sulauksi mano metų – tada kalbėk“, – sako man 60+ moterys. Bet... Nesileisiu būti gėdinama nei dėl to, kad senstu, nei dėl to, kad bijau senti, nei dėl to, ką dėl to darau ar ko nedarau. Ir nė viena moteris neturėtų būti gėdinama dėl to, kaip ji išgyvena savo kūno pokyčius. Kiekviena – savaip.
Sensiu, kaip norėsiu. Darysiuosi ir leisiuosi ar nesileisiu, ką norėsiu. Jausiuosi, kaip jausiuosi, ir leisiu sau išjausti visą tą baimę, jaunystės ilgesį ir liūdesį, neapsimesdama nei prieš save, nei prieš kitus. Tebus čia mano, o gal ir tavo, senėjimo manifestas. Tai kas nutiko mano kaklui?
Nežinau. Turbūt 41 metai galvos sukiojimo ir blogas kampas nuotraukai. 41-eri – tai toks amžius, kai dar galima atrodyti labai gerai, bet viskas priklauso nuo daugybės faktorių: miego, kremo, išgerto vandens kiekio ir kameros kampo. Beje, vis daugiau apie savo santykį su senėjimu rašau „Substacke“. Kviečiu skaityti. Moterys sako, kad skaitydamos pasijunta geriau“, – atvirai socialiniuose tinkluose rašė Vaiva.