Trumpame žaibo interviu muzikė atvirai papasakojo apie didžiausius gyvenimo džiaugsmus, šeimą, meilę ir svajones.
– Kas jus įkvepia gyventi?
– Labiausiai įkvepia mano šeima – vyras ir dvi dukros. Turbūt didžiausia priežastis kiekvieną rytą lipti iš lovos ir daryti gera jiems.
„Nekviesta meilė“ dokumentika: dėl ko A. Večerskio veikėjas buvo numarintas ir kodėl kūrėjai vėliau tai laikė klaida
– Kaip atkreipti jūsų dėmesį?
– Mane labiausiai nustebina nuoširdūs, nesavanaudiški kasdieniai veiksmai. Ką tai reiškia? Kai žmogus be jokių ketinimų, kėslų ar užmačių skiria nuoširdų dėmesį – žinutę, komentarą, skambutį ar komplimentą.
Susiję straipsniai
Man tai yra didžiausia šių dienų valiuta, nes žmonės labai skuba, lekia, užsisuka savo rate ir dėl to labai mažai skiria nuoširdaus gyvo dėmesio aplinkiniams. Bet kai kas nors tai padaro, visada malonu atkreipti dėmesį.
Šiais laikais daug kur gelbsti dirbtinis intelektas, automatiniai atsakymai, bet labai trūksta tikro ryšio, gyvumo. Tai nėra taip sudėtinga, ir turėtų būti kasdienybė: pavyzdžiui, durų atidarymas moteriai ar pagalba mamai užnešant laiptais vežimėlį.
– Koks patinka patiekalas?
– Aš labai mėgstu kubietišką sriubą, į kurią dedu daug ryžių. Išties ji primena lietuvišką šiupininę – pridėta visko po truputį. Jos sudėtinės dalys gali būti įvairios: pupelės, bulvės, makaronai, ryžiai, pomidorai.
Nuo lietuviškos šiupininės kubietiška sriuba skiriasi tuo, kad į ją įberta kapotos šviežios kalendros, įspausta žaliosios citrinos sulčių.
– Mėgstamiausias kvapas?
– Frezija – mano mėgstamiausia gėlė būtent dėl kvapo. Galėčiau ir jų natas turinčiais kvepalais visą gyvenimą purkštis, ir merkti tas gėles į vazas. Man tai – maloniausias nosiai aromatas.
– Geriausia gauta dovana?
– Mokinių man asmeniškai sukurta daina – muzika, tekstas ir vaizdo įrašas. Juk jie galvojo apie mane, skyrė savo brangų laiką.
– Jei pasaulyje yra rojus, tai...
– mano namai kaime. Nuosavas namas, žolė, lietuviška gamta, dvi mažylės, vyras, žemė, pomidorų auginimas. Tai yra tikras rojus ir tikra laimė.
– Be ko diena prarastų prasmę?
– Be muzikos, nes tai – mano pašaukimas. Ji visur mane supa – kasdien pati groju, važiuodama automobiliu klausausi radijo, penkiametę dukrą Mariją vedu į šokių būrelį.
– Kaip atsipalaiduojate?
– Gulėdama ant masažo stalo. Tuo visada pasirūpina mano vyras Marijonas. Jis pasistengia užsakyti abonementą ar suplanuoti vizitą, kad man nereikėtų tam skirti daug laiko, bet kad žinočiau, jog tam tikrą valandą turiu būti pas masažuotoją.
Kai nueinu, atsipalaiduoju. Bet jei ne vyras, vis rasčiau dingsčių ir tuo nepasimėgaučiau.
– Kas padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?
– Bėgimas. Aš bėgioju du arba tris kartus per savaitę. Juk bėgant smegenys gauna daugiau deguonies, todėl po to diena tampa produktyvesnė – kyla geriausios naujos idėjos. Be to, stresą, nerimą ir pyktį tarsi išbėgioji, išprakaituoji. Supranti, kad nereikėjo visko taip sureikšminti, gal problema nebuvo tokia didžiulė.
– Blogiausias įprotis?
– Liesti savo plaukus. Aš juos dažnai liečiu, suku į kasą, glostau, braukiu per juos pirštais. Nežinau, ar tai blogas įprotis, bet keli žmonės man tai yra pasakę. Gal tai susiję su emocijų paleidimu, kažkokia mano vidine būsena. Aš net nepastebiu, kad tai darau.
– Ką naujo norėtumėte išmokti?
– Norėčiau išmokti prancūzų kalbą ir labai gerai groti saksofonu.
Aš laisvai kalbu italų ir ispanų kalbomis, todėl šios žinios palegvintų mokytis prancūziškai. Apie 75 procentus prancūziškai parašyto sakinio prasmės suprantu, nes ši kalba turi panašių italų, ispanų kalbų žodžių. Tačiau prancūzai labai greitai kalba, tiesiog mala, turi specifinę tartį, todėl sunku suprasti šnekamąją kalbą. Man reikėtų labai pasitreniruoti. Manau, pracūzų kalbą galėčiau išmokti greitai – per metus, dvejus.
Pauglystėje pusantrų metų grojau saksofonu, todėl norėčiau atgaivinti įgūdžius. Jei neskambinčiau pianinu, vis vien būčiau muzikantė – gročiau saksofonu. Šio instrumento tembras man vienas gražiausių. Tam, kad įvaldyčiau saksofoną, reikia daug praktikos. Tektų nusipirkti naują instrumentą, reguliariai lankyti pamokas. Išties reikėtų tam skirti porą metų, nes saksofonas – sudėtingas instrumentas.
– Kokią garsenybę norėtumėte pakviesti į pasimatymą?
– Prezidentą Valdą Adamkų. Jam šįmet sukaks šimtas metų. Kadangi man moters pavyzdys visada buvo ponia Alma Adamkienė (1927–2023) dėl savo elegancijos, išminties, išsilavinimo, labai norėčiau susitikti su V.Adamkumi.
Esu gavusi apdovanojimą iš prezidento, bet norėčiau gyvai su juo pakalbėti, užduoti keletą klausimų. Garbus jubiliejus būtų vienetinė proga ir norėčiau išnaudoti tokią nuostabią galimybę.
Kiek žinau, lapkritį bus rengiamos iškilmės, ruošiamasi šiai šventei, nes tai tikrai neeilinis įvykis. Manau, reikia tikrai švęsti!
– Jei nebūtumėt tuo, kuo esate, kuo norėtumėte tapti?
– Norėčiau dirbti diplomatinį darbą – būti kurioje nors šalyje Lietuvos ambasadore ar kultūros atašė. Norėčiau dirbti tai, kas būtų susiję su kultūra, Lietuvos vardo garsinimu. Diplomatijos srityje galėčiau pritaikyti savo komunikacijos žinias, atstovavimo šaliai įgūdžius, viešąjį kalbėjimą. Tai būtų mano planas B.
– Drąsiausias sprendimas?
– Sugrįžti į Lietuvą po 11 metų, praleistų užsienyje, neturint tėvynėje jokių ryšių, kolegų, pažinčių. Leisti šaknis čia buvo labai drąsus sprendimas, tačiau ir vienas geriausių – esu labai laiminga Lietuvoje!
– Įsimintiniausias nuotykis?
– Turėjau iš Venecijos oro uosto išskristi į Londoną dėl labai svarbaus interviu, bet dėl didelio rūko Italijoje buvo atšaukti skrydžiai. Aš nepasidaviau – išsiprašiau oro linijų, kad leistų išsinuomoti man automobilį.
Per tirštą rūką nedideliu greičiu, nes oro sąlygos buvo neįtikėtinos – daugiau nei metro į priekį nesimatė, per naktį važiavau į Milaną. Dar į mašinos saloną priėmiau tris nepažįstamus pakeleivius. Ir pati vairavau, ir pakaitomis, bet tai buvo didžiulis nuotykis.
Apie septintą ryto išskridau iš Milano ir laiku spėjau į tą interviu.
– Ką visada galima rasti jūsų šaldytuve?
– Jogurto.
– Mėgstamiausias posakis?
– Gyvenime aplenk ne kitus, o save patį.
– Kokia knyga ar filmas labiausiai įsiminė?
– Nors yra ir iš paauglystės, jaunystės įsimintimų knygų, skaitytų kelis kartus, tačiau išskirčiau Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“.
Ir „Petro imperatorę“ esu ne kartą skaičiusi, bet visos „Silva Rerum“ dalys turbūt po tris sykius perskaitytos.
Mane patraukė rašymo maniera, nuoširdumas: niekada nepamiršiu frazių su keiksmažodžiais, nuogybių aprašymo, teksto dalių be cenzūros. Tai – žavingi dalykėliai, kurie užkabina, nes jie netikėti. Bet labiausiai žavėjo, kad autorė rėmėsi archyvais, praleido labai daug laiko naršydama po istorinius šaltinius.
Prisipažinsiu, kad aš turbūt ne tame amžiuje gimiau, nes esu gana senamadiška. Todėl mane taip sužavėjo ši knyga, kurioje pasakojama apie gaisrus, karus ir kaip tuo metu gyveno tiek didikai, tiek vargšai. Rašoma be pagražinimų, iš širdies, remiantis istoriniais faktais, todėl tai pasirodė dar paveikiau. Aš tiesiog surijau tas knygas.
– Kokią kosmetiką naudojate?
– Stengiuosi naudoti švarios sudėties kosmetiką. Dažniausiai renkuosi „L' Occitane en Provence“ dėl natūralių sudėtinių dalių – aš labai mėgstu levandas, verbenas, sviestmedį. Man kosmetika neturėtų būti stipraus kvapo, nesukelti alergijos.
– Meilė – tai...
– paukštelis, kurį laikai rankoje, bet jo nespaudi, o kaip tik atveri delną ir leidi jam išskristi. Jei meilė abipusė, tas paukštelis visada sugrįš į tavo delną.
– Kaip jus turėtų vertinti ir prisiminti kiti žmonės?
– Aš labai norėčiau, kad jie mane prisimintų kaip širdžių pianistę, ištikimą žmoną ir labai mylinčią mamą.