Savo įrašą, kuriuo sutiko pasidalyti su Lrytas, P. Skomantas pradėjo aiškiu perspėjimu tėvams.
„Dalinuosi savo patirtimi: jeigu patikite savo vaikus kunigui – būkite visą laiką labai arti jų“, – tokiais žodžiais įrašą pradėjo jis.
Buvęs krepšininkas pasakojo augęs šeimoje, kurioje abi jo močiutės buvo nuoširdžiai tikinčios katalikės. Jų noru, pasitarus su tėvais, vaikystėje jis pradėjo ruoštis pirmajai komunijai miestelyje netoli senelių kaimo, kuriame leisdavo didžiąją vasaros atostogų dalį.
Nors to mokosi visi būsimi kunigai – gali ir nepasisekti: supažindino su svarbia pamaldų dalimi
„Nebuvau į Dievą labai tikintis vaikas, tačiau, kaip ir dauguma kitų vaikų – tiesiog dariau tai, kas manęs buvo prašoma. Tad, be jokių atsikalbinėjimų, sutikau lankyti pirmosios komunijos užsiėmimus.
Net džiaugiausi dėl to – darbų kaime būdavo labai daug, ir porą kartų per savaitę įvykdavęs išvykimas į miestelį, dovanojo džiugų aplinkos pakeitimo, prasiblaškymo jausmą“, – prisiminė P. Skomantas.
Susiję straipsniai
Nors nuo tų įvykių praėjo daugybė metų, kai kurios detalės, anot P. Skomanto, atmintyje išliko iki šiol. Užsiėmimus vedęs kunigas jam nuo pat pradžių kėlė nemalonų jausmą.
„Nors prabėgo daugybė metų (tuo metu, jeigu neklystu, buvau baigęs penktą klasę), atsimenu gražią bažnyčią ir nemalonų, labai neišvaizdų, didelį viršvorį turintį kunigą, kuris vedė užsiėmimus.
Nors jis savo nesibaigiančiais juokeliais ir saldainių dalinimu buvo išsikovojęs kitų vaikų palankumą, aš kažkodėl nuo pat pradžių jam jaučiau didelę antipatiją. Turbūt tai tiesiog buvo nuojauta...“ – rašė jis.
Vieno užsiėmimo metu, kaip prisiminė P. Skomantas, kunigas jam ir dar vienam berniukui pasakė, kad šie nepakankamai gerai išmoko maldas, todėl turės pasilikti ilgiau. Kitiems vaikams išėjus, patalpoje liko tik jie trise.
„Tai kas vyko toliau, neužmiršiu visą gyvenimą: kai kiti pamokoje dalyvavę vaikai išėjo ir mes likome tryse, kunigas patarė mums nusirengti marškinėlius (maikutes), nes patalpoje, kurioje vyko užsiėmimas, labai karšta.
Mes abu atsisakėme ir pajutome, kad kunigas dėl to supyko, jo balsas tapo griežtas.
Po to kurį laiką jis mokė mus maldų, kaip teisingai prieiti prie altoriaus, ką tiksliai reikės daryti pirmos komunijos ceremonijos metu.
Ir staiga, netikėtai, jis ėmė kalbėti apie dalykus visiškai nesusijusius su tikėjimu, bažnyčia: jis ėmė klausinėti, ar mums patinka mergaitės, ar „ant šieno, jau esame bent vieną pasiguldę?“, – savo patirtimi dalijosi P. Skomantas.
Tuomet, pasak buvusio krepšininko, jis prisiminė vieną svarbią tėvų pamoką. Šie buvo paaiškinę, kaip elgtis, jeigu suaugęs žmogus pradėtų kalbėti apie intymius dalykus ar prašytų atlikti keistus, nerimą keliančius veiksmus.
„Aš esu nepaprastai dėkingas savo tėvams – jie mane buvo įspėję, išmokę: jeigu tik suaugęs žmogus pradės kalbėti apie intymius dalykus, prašyti atlikti keistus, neįprastus, nors mažiausią nerimą sukeliančius veiksmus – reikia tuoj pat bėgti. Ir bėgti taip greitai, kaip tik išgali kojos.
Šiuo atveju mano mintyse jau buvo „užsidegusios dvi raudonos vėliavos“: kunigas ir paprašė nusirengti iki pusės, kas buvo labai neįprasta, ir ėmė kalbėti apie dalykus, apie kokius niekada nebuvau nė žodžio girdėjęs iš nei vieno kito suaugusiojo“, – prisiminė jis.
P. Skomantas pasakojo tuomet nusprendęs kartu su kitu berniuku iš patalpos pabėgti.
„Atsimenu, kaip savo pirmosios komunijos pamokų draugui sukuždėjau: „kai jis nusisuks – bėgam“. Draugas pritariančiai linktelėjo.
Taip ir padarėme: vos kunigas nusisuko siekdamas kitos maldų knygos, pašokome ir „dėjome į kojas“. Iki šiol išliko labai stiprus atsiminimas, kurį anksčiau ir ne kartą esu susapnavęs: pribėgu duris, spaudžiu didelę sunkią rankeną, ir jos neatsidaro. Sukaupiu visas įmanomas jėgas, spaudžiu dar, ir duris, ačiū Dievui, pavyksta atidaryti. Tuomet bėgom.
Bėgom ir bėgom per miestelį, kol bažnyčia liko toli. Kol nebejautėm jokios grėsmės“, – pasakojo jis.
Praėjus daugeliui metų po šios vaikystės patirties, P. Skomantas prie kunigų temos sugrįžo ir savo kūryboje.
„Po daugelio metų sukūriau trumpametražį „YouTube“ filmą „Kunigai Lietuvoje“, kuriame pats atlikau pagrindinę rolę.
Parodžiau, kad už gražaus kunigo fasado, neretai gali slypėti visiškai kitoks žmogus.
Filmas sulaukė didžiulės sėkmės: „Facebook“ jį peržiūrėjo beveik 4 milijonai žmonių, „YouTube“ – pusė milijono.
Filmas sudomino Lietuvos žiniasklaidą, apie jį rašė visi didieji naujienų portalai, iš manęs ėmė interviu, kvietė į TV laidas.
Tai labai nepatiko Lietuvos bažnyčios vadovybei: mane pakvietė į šalia Vilniaus katedros esantį ofisą, kuriame vyko tardymas: bažnyčios atstovė ir du advokatai klausinėjo, kodėl sukūriau tokį filmą, kas padėjo, iš kur gavau finansavimą.
Manęs prašė filmą išimti iš „YouTube“ ir sunaikinti, bet aš atsisakiau, nepaisant to, jog sulaukiau grasinimo, kad būsiu teisiamas bažnytiniame teisme (apie kokį tuomet, aš dar nebuvau net girdėjęs)“, – pasakojo P. Skomantas.
Vis dėlto buvęs krepšininkas pabrėžė, kad šiandien jo santykis su tikėjimu ir Bažnyčia yra kitoks. Pastaraisiais metais, pasak jo, tikėjimas tapo svarbia gyvenimo dalimi, o sutikti dvasininkai pakeitė ir jo požiūrį į kunigus.
„Tačiau, neveltui yra toks liaudies išminties posakis: „Dievo keliai yra nežinomi“.
Pastaraisiais metais ėmiau tikėti į Dievą, dažnai nueinu tai į vieną, tai į kitą bažnyčią, stengiuosi nepraleisti sekmadienio pamaldų.
Sutikau mylinčią draugę, kuri supažindino su puikiais, išmintingais kunigais, kuriems jaučiu didelį autoritetą ir nei kiek neabejoju jų dorumu.
Pernai, Šventosios bažnyčioje, priešais minią žmonių, skaičiau bibliją“, – atviravo jis.
Apibendrindamas savo istoriją, P. Skomantas pabrėžė nenorintis mesti šešėlio visiems dvasininkams. Tačiau tėvus jis ragino išlikti budrius ir su vaikais iš anksto kalbėtis apie ribas bei elgesį, kuris turėtų kelti nerimą.
„Nuoširdžiai manau: didžioji dalis kunigų yra geri, Dievui pasišventę žmonės. Bet tarp jų yra ir tokių, apie kuriuos sakoma: „vilkas avies kailyje“.
Tad, mano manymu, palikti vaikus kunigams, be tėvų priežiūros, jokiu būdu negalima.
Vaikus būtina įspėti, kokie kunigo žodžiai ir veiksmai yra normalūs, o kokie – ne.
Apskritai, vaikai turi būti išmokyti, kaip reaguoti ir ką daryti, kai suaugęs žmogus kelia nors mažiausią grėsmę“, – savo įrašą tokiais žodžiais baigė P. Skomantas.