V. Kaniušonis įvardijo dirbtinio intelekto keliamą grėsmę: „Reikia mąstyti savo galva“

„Viena tema vis sugrįždavo – kiek šiandien, kai vis daugiau sprendimų galima patikėti technologijoms, lieka vietos žmogui, jo patirčiai, intuicijai ir netobulumui. Tiesą pasakius, niekada negalvojau, kad apie tai diskutuosiu“, – sako pašnekovas.

Pasak V. Kaniušonio, šiandien gražiam vaizdui sukurti nebūtinai reikia fotografo, modelio, aktoriaus, grimuotojo ar net tikros vietos – pakanka kelių sakinių dirbtiniam intelektui ir ekrane gali atsirasti nepriekaištingas interjeras, tobulas žmogus bei realybėje niekada neegzistavusi akimirka.

„Tačiau, neabejoju, žmogui reikia žmogaus – kažko gyvo ir galbūt net ne visada tobulo“, – sako jis.

Būtent tikrų žmonių emocijų fiksavimas, o ne sugeneruoto vaizdo naudojimas įkvėpė fotosesijai, kurioje dalyvavo dešimties žmonių komanda. Jos herojais tapo ne tik V. Kaniušonis, bet ir laisvalaikiu modeliaujanti Rosita Kuliušienė.

„Ir, pasirodo, DI laikais toks pasirinkimas jau pats savaime tampa pareiškimu“, – sako kūrybinį projektą iniciavusio „Namų idėjų centro“ (NIC) Nekilnojamojo turto vystymo vadovė Rasa Vileikytė.

Ji neslepia – surengti profesionalią fotosesiją su aktoriais, visa kūrybine komanda ir specialiai kuriamais įvaizdžiais šiandien yra gerokai sudėtingiau nei pasitelkti dirbtinio intelekto sugeneruotus vaizdus. Vis dėlto, anot jos, DI sukurtus vaizdus pritaikant plačiaformatei spaudai vis dar susiduriama su techniniais ribojimais, todėl ne visada pavyksta pasiekti norimą kokybę. Tačiau šiuo atveju sprendimą lėmė ne tik techniniai aspektai.

„Gyva fotosesija turi tai, ko nesugeneruosi vienu mygtuko paspaudimu – žmones, jų emocijas ir bendravimą. Pažintis su aktoriais, kūrybinės komandos darbas ir visas procesas, į kurį įsitraukė ir NIC salonų darbuotojai, mums sukūrė dar vieną įdomią, kitokią darbo dieną“, – sako R. Vileikytė.

V. Kaniušonis neslepia – dirbtinio intelekto kasdienybėje kol kas beveik nenaudoja. Tačiau technologijų verčiamus pokyčius stebi ir vien dėl jų meno ateities laidoti neskuba.

Jis pasakoja matantis vis daugiau DI sukurtų vaizdų ir filmukų, tarp jų – istorinių, legendinių ar bibliniais motyvais paremtų kūrinių.

„Vaizdai įspūdingi, žmonių veidai gražūs, emocijos iš pirmo žvilgsnio įtikinamos. Tačiau kažko juose vis tiek trūksta. Jaučiasi toks nevisiškas tikrumas. Ir kai to dirbtinumo aplinkui pasidaro per daug, kaip tik pradedi ilgėtis kažko, ką gali paliesti“, – svarsto V. Kaniušonis.

Aktoriui ši diskusija nėra nauja. Teatrui pabaiga buvo pranašauta ne kartą: atsirado kinas, televizija, vėliau internetas, tačiau žmonės vis tiek renkasi į sales.

„Gyvas ryšys niekur nedingsta. Man atrodo, jis žmogui buvo svarbus visada – turbūt nuo pat akmens amžiaus“, – sako pašnekovas.

Todėl ir DI, jo manymu, žmogaus iš kūrybos taip lengvai neišstums.

„Galima sukurti neegzistuojantį tobulą modelį, aprengti jį neegzistuojančiais drabužiais ir pastatyti į neegzistuojančius namus. Tačiau žmogus į kadrą atsineša tai, ko algoritmui neįrašysi į užduotį – savo patirtį“, – neabejoja aktorius.

Tam pritarė ir R. Vileikytė: „Nuo pat pradžių norėjome gyvos fotosesijos. Žinoma, tai gerokai sudėtingiau, tačiau rezultatas turi gyvybę, o kartu leidžia visiškai kitaip pamatyti NIC erdves ir jose esančius produktus.“

Panašiai į tikrumą žvelgia ir R. Kuliušienė. Prieš fotoobjektyvą ne kartą stojusi moteris nesivaiko sterilaus tobulumo net tuomet, kai fotografuoja jos dukra fotografė. Ji prašo vieno – nepersistengti redaguojant.

R. Kuliušienei svarbu nuotraukoje atpažinti save, o ne savo „pagerintą“ versiją. Nes tikras kadras turi tai, ko neįmanoma išmatuoti pikseliais – žmogus jame prisiima atsakomybę už tai, ką apie save transliuoja.

„Čia išryškėja viena įdomiausių DI ir autentiško turinio priešpriešų. Sugeneruotas žmogus gali būti gražesnis, jaunesnis, stilingesnis, jo aplinka – nepriekaištinga. Psichologiškai toks vaizdas net gali veikti „skaniau“. Tačiau DI tiksliai vykdo jam pateiktą užduotį – už sugeneruoto žmogaus nėra asmeninės reputacijos ar atsakomybės. Visai kitaip žiūrovas vertina realų žmogų: jis tapatinamas su tuo, ką sako, rodo ar rekomenduoja, ir savo veidu tarsi prisiima atsakomybę už perteikiamą žinutę. Būtent šis ryšys tarp žmogaus, jo patirties ir matomo vaizdo kuria patikimumą“, – pastebi pašnekovė.

Anot jos, gyvoje fotosesijoje yra nuovargis, juokas, nepavykę kadrai, fotografo reakcija, žmogaus žvilgsnis ir pasirinkimas, kaip jis nori būti matomas. Galutinis rezultatas gali būti ne toks matematiškai idealus, bet jis turi autorių ir herojų.

Tyrimais nustatyta, kad septyni iš dešimties vartotojų sako jaučiantys, kad dirbtinio intelekto sukurtoms reklamoms „kažko trūksta“, o tiek pat įsitikinę, jog ateis laikas, kai be specialaus žymėjimo apskritai nebegalėsime atskirti, kur prieš akis – tikras žmogus, o kur DI kūrinys.

„Šių metų rinkodaros tyrimai rodo įdomią tendenciją: technologijoms vis sparčiau kuriant tobulą vaizdą, vertę įgauna tai, ko jos kol kas negali lengvai nukopijuoti – žmogiškas netobulumas, emocija ir tikrumas“, – sako NIC atstovė R. Vileikytė.

Apie santykių vertę V. Kaniušonis kalba pasakodamas apie keturis dešimtmečius trunkančią santuoką su žmona Asta: aktorius sakė net neįsivaizduojantis, kad galėtų būti kitaip. Per tiek metų būta visko – pokalbių, nesutarimų, kasdienybės ir bendrų patirčių, tačiau būtent iš jų ir susideda tikras ryšys.

„Laikas greitai bėga. Tiesiog bėga metai, žiūrėk, jau 40 metų ir vis dar su tuo pačiu žmogumi“, – tuomet sakė aktorius.

Galbūt, anot jo, čia ir slypi riba, kurios dirbtinis intelektas kol kas negali peržengti: jis gali sukurti idealų pašnekovą, prisitaikyti prie žmogaus lūkesčių ir išvengti daugelio nepatogių situacijų, tačiau negali pakeisti bendros dviejų žmonių istorijos – metų, per kuriuos tenka ne tik sutarti, bet ir pyktis, nusileisti, atleisti, keistis ir vis iš naujo rinktis būti kartu.

V. Kaniušonis įsitikinęs – dabartinis visuotinių pokyčių etapas yra įdomus, nes žmonės dar turi išmokti naudotis technologijomis ir nepamiršti loginio mąstymo.

„Pavyzdžiui, Islandijoje kelius prižiūrintieji pasakoja, kad jiems dažnokai tenka važiuoti pasiimti išnuomotų automobilių iš visokiausių pavojingų vietų. Turistai važiuoja pagal „Google Maps“ ar naudojasi DI sudarytu maršrutu ir suka ten, kur telefonas liepia, nors... ten akivaizdžiai nėra kelio“, – pasakoja aktorius.

Anot jo, problema prasideda tada, kai ekranu pasitikima labiau nei tuo, kas matoma pro automobilio langą.

„Realybė, kurią jis savo akimis mato priešais save, tampa tarsi nebe tokia svarbi. Tad, kad ir kokias technologijas turėtume, savo galva vis tiek reikia mąstyti“, – sako V. Kaniušonis.