Diena, pakeitusi gyvenimą
Šiandien, kaip ir anksčiau, Rapolo gyvenimas sukasi aplink sportą: šiltuoju metų laiku jis kaituoja ir moko to kitus Lietuvos pajūryje, o žiemą su sužadėtine Brigita Janiulyte ir šunimi D’Artanjanu keliauja į kalnus, kur jėgos aitvarą keičia snieglentė.R. Micevičiaus gyvenimą taip pat galima padalyti į dvi dalis. Prieš penkerius metus jis gyveno, regis, viską turėdamas: karjerą, nuosavą būstą, automobilį ir mėgavosi aktyviu gyvenimo būdu.
2021-ųjų spalį eilinė diena prasidėjo kaip daugelis kitų: Rapolas griebėsi jėgos aitvaro ir bandė atlikti sudėtingą triuką ore. Tačiau vėjas buvo toks stiprus, kad iš bene dešimties metrų aukščio jis parbloškė Rapolą žemyn. Kojos lūžis dviejose vietose, beveik metai tarp pilkų ligoninės sienų ir viltis, kad gyvenimas sugrįš į įprastą ritmą – toks buvo naujas Rapolo gyvenimo etapas.
Dalies traumų gali išvengti kiekvienas: iš specialistės – svarbūs patarimai
Tapo įkvėpimu kitiems
Būtent tada visuomenė turėjo progą geriau susipažinti su vyru, kuris savo gijimo istoriją aktyviai pasakojo socialiniuose tinkluose. Jo žinutė buvo paprasta – neapsistoti ties tuo, kas nutiko, o ieškoti sprendimų.
Susiję straipsniai
„Manau, kad visą laiką reikia kalbėti, nes reikia išanalizuoti, ieškoti sprendimų. Bendravimas, kalbėjimas, garsus problemos išreiškimas netgi padeda – atsiranda daugiau kanalų, daugiau žmonių, kuriuos sutinki ir kurie gali padėti tau išspręsti problemas. Tas pozityvus požiūris yra toks: nesusikoncentruoti ties tuo, kas blogai, o galvoti, ką galime padaryti, kad rytoj būtų geriau. Išgyvenimas arba tam tikras priėmimas, stagnacija, turi trukti labai trumpai. Negalima užsistovėti, nes tada labai sunku pradėti judėti pirmyn“, – šiandien, prisimindamas etapą po traumos, sako Rapolas.
Galiausiai Rapolas nusprendė pasirinkti kitą kelią – vietoje ilgai trukusio kojos gydymo rinktis dalies kojos amputaciją. Ši idėja ne iš karto patiko medikams: konsiliumas pasidalijo į dvi dalis. Tačiau Rapolui priėmus sprendimą prasidėjo naujas gyvenimo etapas – su protezu jis atrado profesionalųjį sportą.
Iš ligoninės – į profesionalųjį sportą
Į paralimpinį sportą R. Micevičius atėjo ne pagal iš anksto suplanuotą strategiją. Šiandien sportininkas varžosi snieglenčių kroso ir slalomo disciplinose. Idėją išbandyti snieglenčių sportą, kai viena koja jau buvo protezuota, pasiūlė artimas bičiulis – pats Rapolas iki tol net nežinojo, kad tokia sporto šaka egzistuoja.
„Pabandžiau, mačiau, kad nesiseka, bet buvo galimybė patobulėti. Kažkaip stengiausi ir galiausiai visas savo jėgas, visą savo gyvenimą pradėjau dėlioti taip, kad tai taptų mano darbu ir karjera“, – prisimena Rapolas.
Į paralimpines žaidynes R. Micevičius pateko po 32 metų pertraukos ir sugrąžino Lietuvos trispalvę į šias varžybas. Pats sportininkas pripažįsta, kad tai suvokė ne iš karto. „Žiūrėjau į tai kaip į asmeninį projektą. Galvojau apie tai, kaip galiu toliau būti laimingas žmogus. O galiausiai taip išėjo, kad atstovauju šaliai – ir tai yra didelė istorija. Dabar vis aiškiau jaučiu, kad būti Lietuvos atstovu yra svarbu. Iki šiol viskas buvo apie tai, kaip aš galiu pakilti, o dabar gal labiau apie tai, kaip galiu geriau atstovauti šaliai ir geriau pasirodyti“, – svarsto Rapolas.
Milano-Kortinos žiemos paralimpinėse žaidynėse, R. Micevičius garbingai įveikė sudėtingą trasą aukščiausio lygio varžybose. Nors galutinis rezultatas, pasak jo, galėjo būti geresnis, galiausiai sportininkas džiaugėsi įveikęs sudėtingą trasą aukščiausio lygio varžybose.
„Prieš ketverius metus kai kurių trasų net nesugebėdavau įveikti. O čia buvo padaryta tikrai gera, sudėtinga trasa ir man sekėsi. Todėl galų gale buvau patenkintas, kad galiu įveikti paralimpinę trasą. Turbūt reikėjo būti aštuntam, kad gerai sau jausčiausi ateinančius ketverius metus. Dabar turėsiu susikoncentruoti į pasiruošimą, tikiuosi gauti finansavimą ir siekti dar geresnio rezultato“, – tikisi sportininkas.
Istorija tapo filmu
Šių metų gegužę kino teatrų ekranuose pasirodė R. Micevičiaus istorijos pagrindu sukurtas dokumentinis filmas „Viena koja aukščiau“, kurio generaliniu rėmėju tapo Lietuvos paralimpinio komiteto mecenatė „Bitė Lietuva“. Bendrovės palaikymas paralimpiniam sportui neapsiriboja vien šiuo filmu. Skaitmeninių paslaugų bendrovė prisideda prie sportininkų pasirengimo aukščiausio lygio varžyboms, jų psichologinės gerovės ir paralimpinio sporto matomumo. Pasiūlymų savo istoriją paversti filmu ar ją papasakoti knygoje Rapolas buvo sulaukęs ir anksčiau, tačiau pats manė, kad tam dar ne metas.
„Svarsčiau, kad gal dar kiek per anksti. Reikia gyventi, dar daug dalykų nuveikti, kad būtų ką žmonėms parodyti, kad tai būtų istorija su įkvėpimu, o ne vien tik rezultatai. Kai su manimi susisiekė filmo kūrybinė komanda, išgirdau, kad norima daugiau parodyti žmogų, o ne rezultatus, tad tai šiek tiek pakreipė visą filmo kelią į kitą scenarijų“, – sako Rapolas.
Filmavimo procesas truko apie metus: juostoje nugulė kino kamerų užfiksuoti vaizdai iš Rapolo kasdienybės lietuviškame pajūryje, pasiruošimas žaidynėms Italijoje, o šalia sportininko įamžintos dvi jo svarbiausios gyvenimo moterys: sužadėtinė Brigita ir mama Irena, kuri sūnų nuoširdžiai palaikė ne tik žodžiais ir buvimu šalia, bet ir malda.
Būtent artimųjų palaikymas, kaip sako Rapolas, yra svarbi kasdienybės dalis. Sužadėtinę Brigitą jis pirmiausia apibūdina kaip savo komandos dalį. „Gyvename kaip komanda, kuri vienas kitu pasirūpina. Dviese tikrai lengviau, palyginus, kiek galime nuveikti kartu, o kiek po vieną. Mus lydi pasitikėjimas, palaikymas vienas kito, meilė – tai daug ką reiškia kasdienybėje“, – šypteli R. Micevičius. Po traumos pasikeitė ne tik Rapolo gyvenimas – pasikeitė ir jo tikslai: šiandien jis jau galvoja ne tik apie tai, kiek dar gali pasiekti pats, bet ir apie tai, kaip geriausiai atstovauti Lietuvai.