Apie tai viešai prabilusi Fausta teigė, jos apie tai viešai prabilo norėdama padrasinti su panašiomis problemomis susiduriančias poras.
„Gal kada nors šiuo įrašu išdrįsiu pasidalinti su žmonėmis, gal kažkada pasijaus ne vieni. Antrą kartą einu per tą pačią temą, bet pirmas kartas mane apgavo.
Prieš beveik šešias savaites mes su Matu sužinojome, kad laukiamės antro vaiko. Nebuvo netikėta. Mes kaip visada tai planuojame chaotiškai. Tiesiog vieną dieną nusprendėme pabandyti.
Susiję straipsniai
Pabandėme vieną kartą ir greitai sulaukėme teigiamo nėštumo testo. Džiaugėmės. Nebuvo tame didelio plano, bet tikriausiai mes tiesiog mes tuo metu taip apsisprendėm.
Ir kai apsilankiau pas gydytoją, man pasakė, kad tikriausiai nėštumas nesivysto ir pasakė laukti simptomų išsivalymo. Tie simptomai niekaip neatėjo.
Vėl atėjau pas gydytoją. Jis buvo labai nustebęs, nes dar dariausi ir kitus tyrimus, nėštumo hormonų tyrimus, kurių tarpusavio sąveika parodo, kaip vystosi nėštumas.
Tas tyrimas rodė, kad nesivysto. Tada pas gydytoją atėjau su mintimi, kad man tikriausiai dar patikrins ir išrašys vaistų, kad ta nėštumo užuomazga išsivalytų.
Bet tada mes pamatėme širdį ir turėjome pusantros savaitės džiaugsmo, kad viskas yra gerai. Iki kol šiandien pasirodė persileidimo simptomai. Šiandien gydytojas pamatė, kad tas darinėlis po truputį nyksta“, – kalbėjo F. M. Leščiauskaitė.
Šalia įrašo ji dar pridėjo, jog tik kitiems pasakius apie savo situaciją, ji išgirdo ir daugiau panašių istorijų.
„Nemaniau, kad kada nors turėsiu vaikų. Tikrai. Nebuvau laimingas vaikas. Ir nemačiau daug laimingų šeimų. Ir dažnai man skauda net ir dabar.
Tačiau savo vaiką myliu iki mėnulio ir atgal. Ir pirmyn. Ir atgal. Ir pirmyn. Ir atgal. Ir tą grūdą pilve su užplakusia širdele, kurio mama netapau, mylėjau.
Šiaip gyvenime aš moku ir nekęsti. Ir pykti moku. Ir prakeikti. Bet mylėti stipriai irgi moku. Aš net kaimynus su laiku pamilstu. O grūdą mylėjau stipriai. Nors po ilgos dienos įtampos laukiant vizito man ir stipriai palengvėjo. Geriau atsakymas. Bet koks. Nei ta iki gerklės užkylanti įtampa.
Pasakoju, nes labai greitai ir stipriai pajutau, koks tai vienišas gali būti dalykas. Kaip sunku prakalbėti ne todėl, kad tema nepatogi, bet nes nežinai kaip tuos žodžius sudėti. Tai šypsaisi ir sakai, kad viskas gerai.
Dalinuosi, kad neapsimesčiau, kad nebuvo. Nes tik pasakiusi kitiems išgirdau: ir aš, ir man, ir mes.
Galbūt šis įrašas liks nepastebėtu. Nes per ilgas, nes dėl to neparodys bendrame sraute, o aš nenoriu apie tai galvoti algoritmų kontekste. Man skauda. Jei taip, tegu, liks prisiminimu man.
Jei vis dėlto bus pastebėtas, portalai gali imti be papildomo atsiklausimo. Tik labai prašau nepadaryti šou antraštėmis ir komentarais. Jei imsime, padėkite visiems mums prabilti, pasikalbėti, išsikalbėti.
Nemoku rodyti blogo, kai bloga nėra, ir nemoku nusipiešti šypsenos, kai gedulas“, – rašė F. M. Leščiauskaitė.