LNDT Mažojoje salėje vykusios premjeros nepraleido gausus būrys per vasarą teatro išsiilgusių žmonių.
Naująją romano adaptaciją Lietuvos publikai pristatė vienas ryškiausių Europos teatro kūrėjų, kritikų dažnai teatro provokatoriumi vadinamas Oliveris Frljićius.
Tai – ne pirmasis režisieriaus darbas LNDT scenoje. Anksčiau čia jis sukūrė spektaklį „Metamorfozė“ pagal Franzo Kafkos kūrybą.
M. Metlovaitė – apie nerealius žvaigždžių įnorius, apkalbas ir meilę
Šiuolaikiškai pažvelgė į klasiką
Viena priežasčių, kodėl G. Flaubert’o romanas tebėra aktualus ir šiandien, – pagrindinės jo veikėjos Emos troškimai, kurie nėra vien tik jos pačios. Moters supratimą apie meilę, laimę, grožį ir savirealizaciją formuoja patriarchalinė vaizduotė bei visuomenėje įsitvirtinę lūkesčiai.
Susiję straipsniai
Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip asmeninis Emos pasirinkimas, iš tiesų buvo nulemta gerokai anksčiau – dar prieš jai pačiai suvokiant ir įvardijant savo norus.
Šiandien tokį procesą būtų galima palyginti su socialiniu algoritmu – kultūrinių pasakojimų, vaizdų ir normų tinklu, nepastebimai veikiančiu žmonių siekius bei fantazijas. Šiuolaikinių socialinių tinklų naujienų srautai ir rekomendacijų sistemos veikia panašiai kaip Emos skaitomi romantiniai romanai: nuolat siūlo aistros, sėkmės ir laimės modelius, taip mokydami ne tik to, ko trokšti, bet ir kaip trokšti.
Emos tragedija slypi ne pernelyg dideliuose jos noruose, o pastangose pasiekti svetimų primestus idealus. Todėl ji tampa stebėtinai šiuolaikiška figūra, įstrigusia tarp individualios laisvės pažado ir nematomų jėgų, formuojančių jos pasirinkimus.
Kviečia Emos neteisti
Režisieriaus teigimu, Emos žlugimas nėra nei moralinė nesėkmė, nei aukos likimas. Jis kyla iš esminės prieštaros: moteris skatinama trokšti laisvės, romantikos ir savirealizacijos, tačiau tuos pačius troškimus kurianti visuomenė pasiūlo labai nedaug galimybių juos įgyvendinti.
Pagrindinės veikėjos vidinė kova vyksta tarp to, ko ji buvo išmokyta norėti, ir to, kuo aplinkinis pasaulis leidžia jai tapti.
„Užuot teisdamas Emą, šis spektaklis tyrinėja mechanizmus, kurie ją sukuria. Jis žiūri į „Madam Bovari“ ne tik kaip į vienos moters neišsipildymo istoriją, bet ir kaip į socialinių jėgų, formuojančių mūsų troškimus, tyrimą. Emos likimas atskleidžia, kaip tapatybė, fantazijos ir ambicijos formuojasi per pasakojimus, kuriuos paveldime dar nepripažinę jų savais.
Kita priežastis, kodėl šis kūrinys atrodo toks šiuolaikiškas, yra ta, kad mes niekada iki galo nežinome, kieno balsą girdime. Kartais sakinys atrodo priklausantis pasakotojui, o tada staiga jis skamba kaip Emos mintis, socialinė klišė ar net mūsų pačių, skaitytojų, vertinimas. Flaubert’as nuolat ištrina tas ribas, todėl sunku atskirti stebėjimą nuo troškimo, ironiją nuo nuoširdumo ar kritiką nuo tapatinimosi. Vietoj to, kad pasakytų mums, ką galvoti apie Emą, romanas įtraukia mus į kalbą, kuri ją formuoja“, – apie spektaklį pasakojo jo adaptacijos autorius ir režisierius O. Frljićius.
Teatro provokatoriumi vadinamas kūrėjas
1976 metais gimęs O. Frljićius – režisierius, aktorius ir tekstų autorius, savo kūryboje nevengiantis sudėtingų bei visuomenei nepatogių temų. Jo spektakliuose dažnai nagrinėjamos aktualios socialinės problemos, o patys darbai ne sykį yra sukėlę audringų diskusijų.
2013 metais Krokuvos senajame teatre buvo atšauktas jo spektaklis apie antisemitizmą Lenkijoje, o 2017-aisiais Varšuvos „Powszechny“ teatre pristatytas „Prakeiksmas“ tapo vienu garsiausiai aptartų ir daugiausia prieštaringų reakcijų sulaukusių režisieriaus darbų.
O. Frljićius kuria įvairiose Europos scenose, taip pat reziduoja Berlyno Maksimo Gorkio teatre.