Nešini baltų gėlių žiedais artimieji, bendražygiai ir gerbėjai atsisveikinti su Gintautu rinkosi į Kaune įsikūrusius „Tylos namus“.
Šalia dainininko urnos buvo padėtas ir ypatingas simbolis – jo kantri skrybėlė.
Trečiadienį rugsėjo 30 d. 14 val. urna buvo išnešta, o laidotuvės įvyko Panemunės kapinėse.
Susiję straipsniai
Šv. Mišios už Gintautą taip pat vyko trečiadienį, 8:00 val., Kauno mažojoje Kristaus prisikėlimo bažnyčioje.
„Išeina žmogus, bet jo šviesa, gerumas ir prisiminimai lieka mūsų širdyse. Tegul Gintauto kelias būna ramus ir šviesus, o jo atminimas gyvas tarp mūsų dar ilgai.
Ilsėkis ramybėje“, – jautriai pranešdami šias detales rašė dainininko artimieji.
Primename, kad žinią apie G. Kirkilos-Klarko netektį šeštadienį žiniasklaidai patvirtino jo dukra Jurga Kirkilaitė.
Lrytas šaltinių duomenimis, G. Kirkila-Klarkas dar penktadienio vakarą koncertavo vestuvėse Vilkaviškio rajone. Svečiams jis pasakė, kad tą vakarą turės dar vieną koncertą.
Naujienų portalui 15min.lt buvęs atlikėjo bičiulis Artūras Orlauskas taip pat užsiminė apie paskutinį jo koncertą. Vyras teigė, kad dainininko mirtį galėjo lemti širdies problemos.
„Jam bloga pasidarė koncerto metu, bet jis koncertavo iki galo. Po to atsigėrė vandens, važiavo namo. Bet nevažiavo į ligoninę, nuvežė dar ir Laurą (Supranavičienę – red.past.) namo, ir nuvažiavo namo.
Naktį, pusę 4, sūnus ir žmona paskambino Laurai, kad nėra jau, viskas. Atvažiavo greitoji ir nieko padaryt negalėjo“, – naujienų portalui 15min.lt aiškino A. Orlauskas.
Klarko sceninis kelias prasidėjo gerokai anksčiau nei atsirado „Balius“. Dar jaunystėje kartu su bičiuliais jis įkūrė humoro grupę „Alergija“. Vėliau Gintautas pasirodė ir televizijos laidose, o humoras, gebėjimas improvizuoti ir lengvai užmegzti ryšį su publika tapo savybėmis, lydėjusiomis jį visą gyvenimą.
Didysis jo gyvenimo etapas prasidėjo 1995 metais, kai prodiuseris ir kompozitorius Kęstutis Lušas subūrė grupę „Balius“. Klarkas tapo vienu pagrindinių kolektyvo veidų, o ilgainiui – žmogumi, be kurio daugeliui klausytojų „Balių“ buvo sunku įsivaizduoti.
Su „Baliumi“ prasidėjo dešimtmečius trukusi muzikinė istorija. Linksma, paprasta, publiką iš karto įtraukianti muzika skambėjo miestų ir miestelių šventėse, koncertų salėse, vestuvėse ir šeimų susibūrimuose. Tokios dainos kaip „Palangos jūroj“, „Onyte, einam su manim pašokti“ ar „Ramunę baltąją“ tapo puikiai atpažįstama grupės repertuaro dalimi.
Klarką scenoje buvo sunku supainioti su kuo nors kitu. Jo vizitine kortele tapo kaubojiška skrybėlė, tačiau dar svarbesnė buvo jo energija – humoras, spontaniškumas ir gebėjimas net didelį koncertą paversti artimu, beveik šeimynišku vakarėliu.
Daugybę metų šalia jo „Baliaus“ scenoje buvo Laura Supranavičienė. Jų duetas publikai įsiminė ne tik dainomis, bet ir šiltu bendravimu, improvizacijomis bei gebėjimu į šventę įtraukti žmones, esančius kitoje scenos pusėje.
„Balius“ tapo ne vien muzikine grupe. Daugeliui Lietuvos žmonių tai buvo tam tikro laikmečio garsas – dainos, skambėjusios šeimos šventėse, vasaros renginiuose ir vakarėliuose. O Klarkas buvo viena ryškiausių šio reiškinio figūrų.