Trečiadienio vakarą Vilniaus Lukiškių kalėjime surengtas dizainerio Luko Svirplio kolekcijos „PATYS kaLTi.teismas“ pristatymas abejingų nepaliko.

Šimtai svečių, įspūdingi kostiumai, jautrios istorijos ir audringos ovacijos – neįprastu mados miuziklu virtęs renginys sukėlė tikrą emocijų bangą, kuri netyla iki šiol.

Kol susirinkusieji negailėjo komplimentų, su naujienų portalu Lrytas mintimis sutikęs pasidalinti pats dizaineris prisipažįsta iki šiol sunkiai suvokiantis, kas įvyko.

Po ilgų pasiruošimo mėnesių, finansinių iššūkių ir baimės, kad į renginį nesusirinks žmonės, jį užplūdo ne tik džiaugsmas, bet ir nerimas dėl ateities.

„Nežinau, ar tai buvo tikra, ar ne... Ar čia vyko mano renginys?“, – po pasirodymo užplūdusios emocijų gausos neslėpė L. Svirplys. Šimtus nustebinęs dizaineris atsivėrė ne tik apie kilusius iššūkius, pripažinimą, bet ir prasitarė, kas laukia toliau.

– Lukai, praėjus kolekcijos pristatymui ir atslūgus pirmosioms emocijoms, kokios nuotaikos jus lydi šiandien?

[[ge:lrytas:lrytas:44483777]]

– Nuotaikos – labai skirtingos. Nuo džiaugsmo iki baimės, kas toliau. Truputį yra sapno motyvų... Nežinau, ar tai buvo tikra, ar ne... Ar čia vyko mano renginys?

Jaučiu visą emocijų puokštę, jos visos skirtingos. Sunku suvokti, kas ir kad pagaliau įvyko.

[[ge:lrytas:lrytas:44479689]][[ge:lrytas:lrytas:44470421]][[ge:lrytas:lrytas:44475552]]

– Kolekcijos pristatymą stebėjo šimtai žmonių, salėje netrūko jautrių reakcijų, o pasirodymo pabaigoje publika kilo iš savo vietų. Ar tokios reakcijos ir tikėjotės?

– Nebuvo taip, kad kažko apskritai tikėjausi. Labiausiai norėjau, kad šis miuziklas paliestų žmones ir išjudintų emocijas. Visos jos buvo reikalingos ir priimtos: ir džiaugsmas, ir laimė, ir pyktis, ir liūdesys.

Viskas čia tilpo. Tai buvo saugi vieta jausti emocijas, jas turėti, reikšti. Stoti, juoktis, ploti, pabėgti.

– Šįkart pasirinkote išties netradicinį kolekcijos pristatymo būdą. Kaip gimė ši idėja? Kodėl nusprendėte, kad vien podiumu žengiančių modelių neužteks, ir kada supratote, jog norite sukurti tokio masto pasirodymą?

– Supratau, kad perduoti šiai idėjai neužteks paprasto, tradicinio kolekcijos pristatymo. Aukų kaltinimo tema – pakankamai sunki. Norėjosi teksto ir judesio.

Nemačiau, kad tokiu – miuziklo formatu – pristatytų kolekciją. Ieškojau formato, kaip galėčiau kalbėti naujai – sau ir visiems kitiems.

[[ge:lrytas:lrytas:44490780]]

Jau vasarį, kovą supratau, kad turiu daryti daugiau. Tuo metu susipažinome su režisiere Akvile Gelžinye ir kartu, bendradarbiaujant kilo idėja, kad viskas gali būti labiau nukreipta į muziką ir teatrą,

– Žiūrovams viskas atrodė įspūdingai – nuo patikros prie įėjimo iki paskutinės teismo scenos. O kas vyko užkulisiuose? Kiek laiko truko pasiruošimas, kokių netikėtų iššūkių kilo ir ar buvo akimirkų, kai atrodė, kad visų sumanymų įgyvendinti nepavyks?

– Iššūkių buvo visą laiką ir buvo labai sunku. Bet ačiū komandai, kad sprendėme, jog problemų būtų kuo mažiau. Džiugu girdėti, kad viskas žiūrovams atrodė įspūdingai. Stengėmės sudėlioti kiekvieną etapą, kad atėjusieji būtų įvesti į tinkamą nuotaiką.

O užkulisiai buvo labai maži, mūsų buvo labai daug. Buvo karšta, vyko paskutinių sekundžių pokyčiai: racijos, podiumai, paskutiniai dažymai. Nuo pirmo iki antro posėdžio turėjome laiko persirengti, persidėlioti salę, pasitaisyti makiažus, šukuosenas.

[[ge:lrytas:lrytas:44490772]]

Buvo labai intensyvu. O užsimenant apie iššūkius, jie buvo finansiniai ir bijojau, kad nesusirinks tiek žmonių.

– Kolekcija gimė iš jūsų paties skaudžios patirties, tačiau pasirodymas palietėte ir kitas jautrias temų. Ar nebuvo sunku dar kartą sugrįžti prie savo istorijos? Kokią žinutę labiausiai norėjote perduoti tiems, kurie galbūt patys yra susidūrę su patyčiomis, neapykanta ar aukų kaltinimu?

– Sugrįžti į istoriją dar kartą tikrai buvo sunku. Bet supratau, kai į ją grįžti daug kartų, perkonstruoji – viskas pasidaro daug lengviau. Tai – terapinis procesas. Grįžti prie trauminės istorijos, ją kartoti, kalbėti, dekonstruoti, keisti, dar kartą išgyventi leidžia suprasti, kad tai – ne tavo kaltė.

Didžiausia žinutė, kurią norėtųsi pasiųsti yra ta, kad turbūt kiekvienas galime tai patirti ir mūsų aplinka, mes patys turime saugoti, rūpintis, suprasti, išklausyti, padėti vieni kitiems. Turime būti kuo atviresni ir kovoti su neteisybe.

[[ge:lrytas:lrytas:44490873]]

– Po tokio įspūdingo ir didelio pasiruošimo pareikalavusio kolekcijos pristatymo norisi paklausti – kas toliau? Ar jau turite naujų kūrybinių sumanymų, kuriais norėtumėte nustebinti publiką, o galbūt šįkart leisite sau bent trumpam atsikvėpti?

– Toliau – magistro studijos, poilsis ir viso šio projekto įsiintegravimas į asmeninį gyvenimą. Žinoma, Lietuvoje dar bus šios kolekcijos rodymų. Labai baisu, tai – pirmas renginys, tačiau kaip matau iš žiniasklaidos – žmonėms patiko, juos palietė.

Dabar turiu baimę, kad nežinau, ką reikia daryti toliau, kad būtų taip pat paveiku, įdomu ir kažkaip kitaip.

Tačiau dabar – reikia kelių savaičių atsitraukimo, pasidžiaugimo. Pažiūrėsim, kas bus kitais metais.

Po neeilinio šou Lukiškių kalėjime L. Svirplys prabilo apie tai, kas liko už kadro: „Sunku suvokti“