„Jaunesnis maniau, kad laiko turime daug. Netektys išmokė, kad taip nėra“, – jautriai prabilo dainininkas ir prodiuseris Aras Vėberis (56 m.), kuriam šių metų Vėlinės kitokios nei anksčiau.

Dar visai neseniai artimųjų kapus su šeima lankydavęs atlikėjas šį rudenį ten sugrįš nešinas ir nauju, dar itin skaudžiu ilgesiu.

Rugpjūtį A. Vėberio gyvenimą sukrėtė skaudi netektis – Anapilin iškeliavo jo mylima mama Birutė. Tad šiemet Vėlinių žvakelę jam teks uždegti ne tik ant tėčio, bet ir vos prieš kelis mėnesius palaidotos mamos kapo.

Nors nuo atsisveikinimo praėjo dar visai nedaug laiko, atlikėjas jau spėjo pajusti, kaip netektis pakeičia požiūrį į gyvenimą. Anksčiau savaime suprantamais atrodę pokalbiai, bendri vakarai ar paprasčiausias buvimas kartu šiandien įgauna visai kitokią prasmę.

[[ge:lrytas:lrytas:44697237]]

Apie artimuosius kalbantis A. Vėberis neslepia – ilgesys niekur nedingsta, tačiau bėgant laikui išmokstama jį priimti kitaip.

Artėjant Vėlinėms atlikėjas atvirai papasakojo apie šią vasarą patirtą mamos netektį, iki šiol jaučiamą ilgesį ir tai, kaip artimųjų praradimas pakeitė jo požiūrį į gyvenimą.

[[ge:lrytas:lrytas:36285616]][[ge:lrytas:lrytas:43479946]][[ge:lrytas:lrytas:16501350]]

– Ką Jums asmeniškai reiškia Vėlinės? Ar tai labiau liūdesio, ilgesio, o gal šiltų prisiminimų diena? -

– Man Vėlinėse yra viskas po truputį: ir ilgesio, ir šilumos. Liūdesys niekur nedingsta, tačiau su metais vis daugiau vietos užima dėkingumas už laiką, praleistą kartu.

Tai diena, kai sustoji, nurimsti ir leidi sau prisiminti.

– Kaip įprastai pasitinkate Vėlines? Ar Jūsų šeimoje yra ypatingų tradicijų, kurių laikotės kasmet? -

– Kasmet su šeima važiuojame į kapines, kur ilsisi mano tėtis ir mama.

Sutvarkome kapus ir uždegame žvakeles. Mamą palaidojau tik šią vasarą, tai dar labai artimi prisiminimai.

– Ar yra Anapilin išėjusių artimųjų, kurių šiandien ypač ilgitės? Kokie prisiminimai apie juos iki šiol išlikę ryškiausi?

– Ilgesys apima visus, kurių jau nėra šalia. Ne vieną žmogų, o ištisą laikotarpį, kai visi dar būdavome kartu prie vieno stalo.

Ryškiausiai išliko ne didelės šventės, o paprastos akimirkos: bendri vakarai, juokas, pokalbiai, kurie tada atrodė savaime suprantami.

– Ar būna akimirkų, kai pajuntate, kad išėję artimieji vis dar yra šalia – galbūt per sapnus, prisiminimus, tam tikrus ženklus ar kasdienes smulkmenas?

– Taip, kartais. Dažniausiai tai būna netikėtos smulkmenos: daina per radiją, ar sapnas, ar jų mėgtas patiekalas.

Tokiomis akimirkomis nusišypsau, nes jaučiu, kad ryšys nenutrūko, tik pakeitė formą.

– Kaip bėgant metams keitėsi Jūsų požiūris į netektį, gyvenimo trapumą ir artimųjų svarbą? Ko išmokė išsiskyrimai su brangiais žmonėmis?

– Jaunesnis maniau, kad laiko turime daug. Netektys išmokė, kad taip nėra. Dabar stengiuosi dažniau bendrauti, pasakyti šiltą žodį ir neatidėlioti susitikimų.

Supratau, kad skausmas su laiku nedingsta, bet sušvelnėja ir virsta meile bei prisiminimais, kuriuos nešiojamės toliau.

Pirmąsias Vėlines be mamos pasitinkantis Aras Vėberis atvėrė širdį: „Ryšys nenutrūko, tik pakeitė formą“