Žinoma šokėja, šokių trenerė Eglė Straleckaitė (34 m.) Vėlines pasitinka su ilgesiu ir šiluma širdyje – šią dieną jai svarbu ne tik aplankyti išėjusių artimųjų kapus, bet ir susiburti su tais, kurie vis dar šalia.

Eglė pripažįsta, kad mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena jai primena ir vaikystę, ir ypatingą ryšį su pasaulį jau palikusiais seneliais, kurių meilę bei šilumą iki šiol nešiojasi širdyje.

Nors bėgant metams skausmą pamažu pakeitė šilti prisiminimai, kai kurios skaudžios akimirkos į atmintį įsirėžė visam gyvenimui.

Eglė neslepia, kad senelių netektį teko išgyventi dar vaikystėje, kai ne viską buvo lengva suprasti ir priimti.

[[ge:lrytas:lrytas:44697237]]

Vis dėlto ji iki šiol jaučia dėkingumą šeimos nariams, kuri nusprendė nuo jos nieko neslėpti ir leido atsisveikinti su išėjusiais artimaisiais.

Naujienų portalui Lrytas žinoma moteris atvirai papasakojo apie skaudžius vaikystės išgyvenimus, brangiausius prisiminimus ir vieną dalyką, už kurį jaučia didžiulį dėkingumą.

[[ge:lrytas:lrytas:44714429]][[ge:lrytas:lrytas:44731324]][[ge:lrytas:lrytas:44713811]]

– Egle, ką Jums reiškia reiškia Vėlinės? Su kokiais jausmais pasitinkate šią dieną?

– Vėlinės man yra gerumo širdyje ir gražaus ilgesio jausmas. Tai man yra apie rūpestį mirusiaisiais – kapų sutvarkymu, žvakelės uždegimu. Šią dieną aplankau kapus kituose miestuose, kur palaidoti artimieji. Tiesa, man tai asocijuojasi ne tik su kapų, bet ir giminių aplankymu.

– Kasmet aplankote kapus ir gimines, o ar turite dar kokių nors ypatingų tradicijų šią dieną?

– Mano tėvelio gimtinė yra Tauragėje, tai kai ten nuvažiuojame, mus visada pasitinka su gardžiausiu kugeliu. Ten palaidoti mano močiutė ir senelis.

Visgi esu labai turtinga ir laiminga, kad turiu dar vieną močiutę, kuriai kitais metais bus 90 metų. Nors tai nesusiję su Vėlinėmis, mūsų tradicija yra močiutės pietūs sekmadieniais.

– Senelius praradote dar vaikystėje. Kokie prisiminimai apie juos šiandien, žvelgiant atgal, jums patys brangiausi?

– Labai nesinori garsiai išskirti, kad niekas nesupyktų… Bet ką labai mylėjau ir ko labai trūksta, tai mano senelis, kurį vadinau dieduku.

Jis mokėjo su mumis visais nuo vaikystės žaisti, pasiduodavo mūsų fantazijoms. Jis mokėdavo priversti greičiau suvalgyti sriubą, kurios vaikai ne visada nori. Bet jeigu lenktyniaudavome, tai suvalgydavome iki paskutinio lašo.

Diedukas labai mylėjo gyvūnus, todėl turiu labai daug prisiminimų su gyvūnais. Jis visada buvo tas, kuris viską leidžia. Jeigu tai būdavo 6 porcijos ledų, tebūnie… Išlikę patys šilčiausi prisiminimai.

– Ar būna akimirkų, kai pajuntate, kad išėję artimieji vis dar yra šalia – galbūt per sapnus, prisiminimus, tam tikrus ženklus ar kasdienes smulkmenas?

– Žinokite, mūsų sapnininkas – mūsų močiutė. Ji, nori tikėk, nori, ne, kai kažką susapnuoja, tai labai dažnai išsipildo. Mes galime juokauti, bet jeigu kažkas kažką susapnuoja ir įsimena, iškart klausimai eina močiutei – ką čia reiškia ir kas dabar bus.

Man atrodo, kad visus artimuosius vienaip ar kitaip prisimename. Nebūtinai reikia sulaukti Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių, kad galėtume prisiminti ir kartais net pasijuokti.

Dabar jau prabėgo daug laiko po senelių netekties, todėl tai nėra taip jautru ir galima juos linksmai prisiminti.

[[ge:lrytas:lrytas:44739721]]

– Kaip bėgant metams keitėsi Jūsų požiūris į netektį, gyvenimo trapumą ir artimųjų svarbą? Ko išmokė išsiskyrimai su brangiais žmonėmis?

– Mano abu seneliai mirė tais pačiais metais, o kito senelio beveik neprisimenu, jis išėjo man beaugant. Taip stipriai nepatyriau netekties jausmo ir nežinau, ar tai mane ko nors pamokė, nes buvau dar vaikas.

Žinoma, prisimenu kai kurias akimirkas, kai atsisveikinau, kai pamačiau bedvasį kūną… Tokie vaizdiniai išlieka visam gyvenimui. Bet aš dėkoju šeimai, kad nuo manęs nieko neslėpė.

Nebuvau tokia maža, kad visai nesuprasčiau… Man buvo baisu matyti pliką senelio galvą. Viduje buvo panika, skausmas, liūdesys. Bet esu dėkinga, kad nuo manęs to neslėpė, kad galėjau pamatyti, kaip žmogus išeina.

Vaikams turbūt lengviau išgyventi netektį, nes jie tikriausiai iki galo nesuvokia. Atsimenu, vaikystėje savo kambaryje dar neturėjau daiktų, bet turėjau labai gražų atviruką, kuris grodavo. Jame buvo labai graži klasikinė muzika. Aš ją atsiversdavau ir man ta muzika atrodė labai liūdna. Jos klausydama aš galvodavau apie senelį ir verkdavau viena kambaryje. Toks buvo suvokimas…

Galiausiai tu pripranti gyventi be to žmogaus, nebelieka kažkokių tradicijų, bendrų užsiėmimų, bet prisiminimai tikrai lieka. Ir labai gera, kad jie gražūs.

[[ge:lrytas:lrytas:44739727]]

– Jeigu turėtumėte galimybę bent vienai dienai susitikti su kuriuo nors išėjusiu artimuoju, ką jam pasakytumėte, ką pasirinktumėte kartu nuveikti?

– Be abejo, pasirinkčiau pasikalbėti. Apie bet ką. Ir nebūtinai gražiausi pokalbiai yra gilūs.

Man norėtųsi tiesiog išgirsti žmogaus balsą, juoką, pamatyti akis. Galbūt paklausčiau, ką jis norėtų nuveikti. Man užtektų labai paprasto pokalbio.

Eglė Straleckaitė – apie vaikystėje išgyventą netektį: „Esu dėkinga, kad nuo manęs to neslėpė“