„Tai viena tų netekčių, kurios palieka labai gilų pėdsaką visam gyvenimui“, – jautriai prabilo šiuo metu gyvenimą egzotiškajame Balyje kurianti turinio kūrėja, verslininkė Kristina Meseguer.

Nors nuo skaudžiausios jos gyvenimo dienos prabėgo daugiau nei du dešimtmečiai, laikas, anot moters, taip ir nesugebėjo užgydyti širdyje likusios žaizdos. Vos dvidešimties tėčio netekusi Kristina neslepia – net ir šiandien ją aplanko mintys apie tai, koks būtų buvęs gyvenimas, jei likimas nebūtų taip skaudžiai smogęs.

Artėjant Vėlinėms šie prisiminimai tampa dar jautresni. Kadaise Lietuvoje su šeima kasmet artimųjų kapus lankiusi moteris šiandien nuo tradicijų nutolusi tūkstančius kilometrų, tačiau tikina, kad atstumas niekada netapo kliūtimi prisiminti tuos, kurių labiausiai ilgisi.

Atvirai apie netektį prabilusi K. Meseguer neslepia, kad skaudi patirtis pakeitė ne tik ją pačią, bet ir visos šeimos gyvenimą. O su kai kuriais klausimais, į kuriuos atsakymų taip ir nepavyko rasti, tenka gyventi iki šiol.

[[ge:lrytas:lrytas:44697237]]

Apie ankstyvą tėčio netektį, niekur nedingstantį ilgesį ir tai, kodėl net praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų vis dar sunku susitaikyti su praradimu, K. Meseguer jautriai prabilo naujienų portalui Lrytas.

– Ką jums asmeniškai reiškia Vėlinės? Ar tai diena, kai daugiau laiko skiriate prisiminimams apie išėjusius artimuosius, ar turite savų tradicijų?

[[ge:lrytas:lrytas:43931086]][[ge:lrytas:lrytas:43709283]][[ge:lrytas:lrytas:44082160]]

– Man Vėlinės visada buvo labai svarbi diena, skirta prisiminti žmones, kurių jau nebėra šalia. Šiuo metu gyvenu Balyje, todėl, deja, neturiu galimybės aplankyti artimųjų kapų, kaip tai darydavau gyvendama Lietuvoje. Tačiau tai nereiškia, kad jų neprisimenu.

Manau, kad artimi žmonės išlieka mūsų mintyse ir širdyse nepriklausomai nuo to, kurioje pasaulio vietoje esame.

Kai gyvenau Lietuvoje, Vėlinės buvo neatsiejama mūsų šeimos tradicija. Kasmet lankydavome artimųjų kapus, uždegdavome žvakutes, nešdavome gėlių. Man tai visada buvo ne tik tradicija, bet ir galimybė prisiminti tuos, kurių labai pasiilgstu.

– Kaip jūsų šeimoje minimos Vėlinės? Ar kasmet lankote artimųjų kapus, uždegate žvakeles? Galbūt turite ypatingą ritualą, kurio laikotės iki šiol?

– Kol gyvenau Lietuvoje, kiekvienais metais per Vėlines lankydavome artimųjų kapus Alytuje, dvejose kapinėse. Ten palaidotas mano tėtis, močiutė, abu seneliai, tetos.

Ypač artimą ryšį turėjau su močiute ir teta, kurios mane augino, prižiūrėjo ir buvo labai svarbios mano gyvenime.

Visada stengdavomės gražiai sutvarkyti kapus, nunešti gėlių, uždegti daug žvakučių. Ypač tai mėgsta mano mama. Jai labai svarbu, kad kapai būtų gražiai prižiūrėti, papuošti gėlėmis ir žvakutėmis. Prisimenu, kaip visada jų pridėdavome tikrai nemažai.

Kai išvykau gyventi į užsienį, ši tradicija natūraliai pasikeitė. Nebegaliu kiekvienais metais per Vėlines būti Lietuvoje, tačiau grįžusi visuomet stengdavausi aplankyti artimųjų kapus.

[[ge:lrytas:lrytas:44713573]]

– Ar gyvenime teko išgyventi skaudžią artimo žmogaus netektį? Jei taip, ar galėtumėte papasakoti, ką tuomet išgyvenote ir kaip ši netektis pakeitė jūsų gyvenimą?

– Pati skaudžiausia mano gyvenimo netektis buvo tėčio mirtis. Jis mirė daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai man buvo vos dvidešimt.

Tuo metu buvau dar labai jauna, ką tik baigusi mokyklą, neseniai susilaukusi sūnaus. Ir staiga netekau vieno svarbiausių žmonių savo gyvenime. Tai buvo didžiulis sukrėtimas ir trauma, kuri labai stipriai paveikė visą mano tolimesnį gyvenimą.

Manau, kad tėčio netektis pakeitė ne tik mane, bet ir visą mūsų šeimą, ypač mano mamą. Dažnai pagalvoju, koks būtų buvęs mano gyvenimas, jeigu tėtis būtų likęs gyvas.

Esu įsitikinusi, kad daugelis dalykų būtų susiklostę visiškai kitaip. Galbūt būčiau priėmusi kitokius sprendimus, galbūt mano gyvenimas būtų pasisukęs visai kita kryptimi. Žinoma, niekada nesužinosiu, kaip būtų buvę, bet tas jausmas mane lydi iki šiol.

– Kas jums labiausiai padėjo išgyventi netekties skausmą? Ar buvo akimirkų, kai atrodė, kad su skausmu susitaikyti nepavyks?

– Jeigu atvirai, net nežinau, ar galiu pasakyti, kad kažkas man padėjo tą skausmą išgyventi. Praėjo daugiau nei dvidešimt metų, tačiau tėčio netekties skausmas niekur nedingo.

Aš vis dar jo labai pasiilgstu. Dažnai sakoma, kad laikas gydo žaizdas, bet iš savo patirties negalėčiau pasakyti, kad tai ne visiškai tiesa. Taip, gyvenimas eina į priekį, mes augame, keičiamės, mokomės gyventi be tų žmonių.

[[ge:lrytas:lrytas:44713575]]

Tačiau tai nereiškia, kad nustojame jų ilgėtis ar kad skausmas visiškai išnyksta. Man atrodo, kad su kai kuriomis netektimis žmogus taip ir nesusitaiko iki galo.

Tiesiog išmoksta su jomis gyventi. Ir nors praėjo tiek daug metų, man vis dar labai trūksta tėčio. Kartais pagalvoju, kaip norėčiau, kad jis būtų šalia, kad būtų galėjęs matyti mano gyvenimą, būti jo dalimi. Tai viena tų netekčių, kurios palieka labai gilų pėdsaką visam gyvenimui.

Skaudžiausią gyvenimo netektį prisiminusi Kristina Meseguer: „Mano gyvenimas būtų susiklostęs visiškai kitaip“