Skaudi atsisveikinimo diena R. Juknevičienei: mama išlydėta į paskutinę kelionę

Ne vieną panevėžiečių kartą išugdžiusi mokytoja paliko ryškų pėdsaką miesto švietimo ir kultūros gyvenime, o ryšį su buvusiais mokiniais išsaugojo net ir praėjus dešimtmečiams.

Su velione atsisveikinta Panevėžyje, laidojimo namų „Grauduva“ Didžiojoje salėje.

Apie atsisveikinimą anksčiau buvo pranešusi jos dukra, Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė, kvietusi atvykti mamą pažinojusius žmones ir buvusius mokinius.

Kaip JP jau skelbė, D. Urbonienei buvo 94-eri. Nors gimė Anykščių rajone, didžiąją profesinio gyvenimo dalį ji susiejo su Panevėžiu.

Baigę studijas Vilniaus universitete, kartu su vyru Eugenijumi Urbonu pirmiausia mokytojavo Geležiuose, Panevėžio rajone, vėliau persikėlė į Panevėžį. D. Urbonienė dirbo miesto 4-ojoje vidurinėje mokykloje, o nuo 1973 metų – tuomet duris atvėrusioje 10-ojoje vidurinėje, dabartinėje Beržų progimnazijoje.

Pedagogė vadovavo jauniesiems literatams, skatino mokinius domėtis poezija, kultūra ir literatūros kūriniuose ieškoti gilesnių prasmių. Mokytojos darbas jai buvo pašaukimas, o mokykla ir universitetas – dar vaikystėje puoselėta svajonė.

„Man ji buvo ir mano Mokytoja. Labai gera Mokytoja“, – apie mamą rašė R. Juknevičienė.

D. Urbonienės vaikystę paženklino 1941 metų tremtis. Skaudžius išgyvenimus ji ilgai saugojo atmintyje, o vėliau sudėjo į knygą „Sibiras vaiko akimis“. Šis liudijimas pasiekė ir užsienio skaitytojus – knyga išleista anglų bei norvegų kalbomis.

Kartu su vyru D. Urbonienė puoselėjo pagarbą lietuvių kalbai ir rūpinosi jos perdavimu jaunajai kartai. Už ilgametį darbą 2006 metais Dainorai ir Eugenijui Urbonams skirta kalbininko Petro Būtėno premija.

Šių metų rugsėjį, Panevėžio 523-iojo gimtadienio proga, D. Urbonienė naujienų portalui JP pasakojo apie mokytojos darbą, meilę lietuvių kalbai, vaikystės patirtis ir nenutrūkusį ryšį su mokiniais.

„Mokiniai – tai mano praeitis ir ateitis“, – tuomet sakė pedagogė.