„Pasiilgstu būtent tos Gabrielės, kuria buvau iki tampant mama, bet dabartine savimi labiau žaviuosi“, – jautriai prisipažino prieš aštuonis mėnesius sūnaus su Vakariu Žvaguliu susilaukusi Gabrielė Žvagulė.

Bemiegės naktys, nuovargis ir akimirkos, kai, rodos, jėgų nebelieka net paprasčiausiems dalykams. Tačiau šalia viso to – beribė meilė mažam žmogui, dėl kurio visas pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Būtent tokia šiandien yra jaunos, neseniai mama tapusios moters kasdienybė.

Prieš aštuonis mėnesius pirmagimio susilaukusi moteris neslepia – motinystė jai padovanojo kur kas daugiau, nei kada nors galėjo įsivaizduoti, tačiau kartu privertė iš naujo pažinti ir pačią save.

Žinomiems atlikėjams Žilvinui Žvaguliui ir Irenai Starošaitei anūką padovanojusi moteris socialiniuose tinkluose dažnai dalijasi šiltomis šeimos akimirkomis, kuriose netrūksta sūnaus Herkaus šypsenų ir kasdienių mažų džiaugsmų. Tačiau už gražių kadrų slypi ir kita, gerokai rečiau matoma motinystės pusė. Tokia, kurioje noras bent trumpam pabūti vienai susipina su ilgesiu vos pusvalandžiui iš akių paleistam mažyliui, o begalinis džiaugsmas – su nuovargiu.

[[ge:lrytas:lrytas:44483777]]

Per šiuos mėnesius pasikeitė ne tik Gabrielės kasdienybė, bet ir jos santykis su savimi bei vyru. Kadaise spontaniškumą ir laisvę itin vertinusi moteris šiandien mokosi gyventi kitu ritmu. Ir nors prisipažįsta kartais pasiilgstanti ankstesnio gyvenimo, vieną dalyką šiandien žino tvirtai – dabartine savimi ji žavisi dar labiau.

Ką iš tiesų reiškia tapti mama, kai visas gyvenimas staiga ima suktis aplink kitą žmogų? Kaip gimus sūnui pasikeitė santykiai su Vakariu ir kodėl net gražiausiomis dienomis kartais norisi tiesiog pabūti vienai? Pirmą kartą apie motinystę naujienų portalui Lrytas prabilusi G. Žvagulė atvirai papasakojo apie pirmuosius aštuonis mėnesius su sūnumi, jautrius išgyvenimus ir gyvenimo pokyčius, kuriems, kaip pati sako, iš anksto pasiruošti tiesiog neįmanoma.

[[ge:lrytas:lrytas:41378950]][[ge:lrytas:lrytas:39887702]][[ge:lrytas:lrytas:40486228]]

– Jūsų mažyliui jau aštuoni mėnesiai. Kokia šiandien esate mama? Ar motinystė pasirodė tokia, kokią ją įsivaizdavote, o gal labiausiai nustebino dalykai, kuriems iš anksto nė nebuvote pasiruošusi?

– Man atrodo, kad per tuos 8 mėnesius tapau kur kas ramesnė mama. Pirmaisiais mėnesiais labai dėl visko jaudinausi, nuolat galvodavau, ar viską darau teisingai, o dabar jau labiau pasitikiu savimi ir savo nuojauta. Aišku, vis dar pasitaiko dienų, kai Herkus nusprendžia pakeisti visą mūsų įprastą ritmą ir atrodo, kad viską vėl reikia mokytis iš naujo, bet jau beveik išmokau priimti tai, kad ne viskas turi vykti pagal planą ir ne į visus klausimus iš karto turiu žinoti atsakymus.

O motinystę tikrai įsivaizdavau kitaip. Žinojau, kad nebus lengva, bet tikrai nesupratau, ką reiškia tas „nebus lengva“. Manau, kad tam nelabai įmanoma pasiruošti, nes kol pats neturi vaiko, gali tik įsivaizduoti, kaip viskas bus, o realybė dažniausiai būna visai kitokia. Bet aš stengiausi ir neturėti kažkokių lūkesčių ir kaip įmanoma mažiau klausyti kitų negatyvių kalbų apie tai, kaip bus sunku, nes labai lengva tada tik taip ir nusistatyti.

Labiausiai nustebino turbūt tai, kiek daug skirtingų emocijų gali tilpti į vieną dieną ir tai, kaip stipriai gali pavargti nuo kasdienybės, kurią tuo pačiu metu taip myli. Būna, kad visą dieną laukiu, kada vyras baigs darbus ir galėsiu bent trumpam pabūti viena, o kai pagaliau atsiranda tokia galimybė, po pusvalandžio jau vėl pradedu galvoti apie vaiką ir tas laikas tik sau pasidaro nebe toks galbūt prasmingas.

[[ge:lrytas:lrytas:44551118]]

– Gimus vaikeliui neišvengiamai pasikeičia ir kasdienybė, ir prioritetai. O kas labiausiai pasikeitė jūsų gyvenime? Galbūt atradote tokių savo savybių, apie kurias anksčiau nė nenutuokėte?

– Man atrodo, kad labiausiai pasikeitė pats požiūris į gyvenimą ir tai, kas jame svarbu. Anksčiau daug kas sukosi aplink mano pačios norus ir planus, o dabar dažnai pagaunu save galvojančią, kaip stipriai pasikeitė mano prioritetai. Dalykai, dėl kurių anksčiau būčiau labai pergyvenusi, dabar atrodo visai nereikšmingi.

Aišku, labai pasikeitė ir tie įprasti dalykai, kaip mažesnė laisvė, daugiau pasiruošimo, planavimo. Anksčiau galėdavau spontaniškai sugalvoti kažkur išvažiuoti, ką labai mėgdavau, o dabar net paprasčiausias išėjimas iš namų kartais reikalauja nemažai planavimo. Ir nors iš pradžių buvo labai sunku prie to priprasti, bet dabar tai jau tapo tiesiog įprasta kasdienybė.

O labiausiai savyje atradau gebėjimą prisitaikyti. Niekada nemaniau, kad galiu vienu metu daryti tiek daug dalykų ir dar kažkaip su viskuo susitvarkyti. Kartais atrodo, kad daugiau nebegaliu, bet kažkaip vis tiek galiu. Ir turbūt labiausiai nustebino tai, kiek daug kantrybės savyje gali atrasti, net jei anksčiau galvojai, kad jos visai neturi.

[[ge:lrytas:lrytas:44551117]]

– Socialiniuose tinkluose esate itin aktyvi, nuolat dalijatės įvairiomis gyvenimo akimirkomis, kuriate turinį. Kaip šiandien pavyksta visa tai suderinti su motinyste? Ar būna dienų, kai norisi viską atidėti į šalį ir tiesiog mėgautis laiku su šeima?

– Tikrai ne visada pavyksta taip, kaip norėčiau. Kartais atrodo, kad per dieną nuveikiau labai daug, o kartais ateina vakaras ir suprantu, kad beveik nieko iš suplanuotų darbų nepadariau. Dabar dažniausiai viską tenka daryti tada, kai Herkus miega arba juo pasirūpina vyras.

Aišku, būna dienų, kai visai nesinori nieko filmuoti ar kelti, tai ir nedarau. Socialiniai tinklai man nėra privalomas darbas, visų pirma tai darau dėl savęs, todėl nenoriu savęs spausti ir paversti šios veiklos dar viena pareiga. Dažniausiai dalinuosi mūsų su Herkumi kasdienybe, kai būname dviese, o kai turim galimybę pabūti visi trys, man daug svarbiau tą laiką praleisti kartu, nei galvoti, ką čia nufilmavus.

– Socialiniuose tinkluose dažnai matome gražiąją motinystės pusę, tačiau realybėje neabejotinai pasitaiko ir iššūkių. Kiek pati esate linkusi atvirauti apie sunkesnes akimirkas? Ar yra dalykų, kurių sąmoningai nusprendėte viešai nerodyti?

[[ge:lrytas:lrytas:44551116]]

– Man atrodo, kad apie sunkesnę motinystės pusę kalbėti labai svarbu, nes socialiniuose tinkluose kartais gali susidaryti įspūdis, kad visoms viskas sekasi puikiai, visos kažką veikia, visur važiuoja, o tu viena sėdi namuose ir bandai išgyventi dar vieną tokią pačią dieną. Pati pirmaisiais mėnesiais dažnai taip jausdavausi, todėl ir norisi parodyti, kad ne visų kasdienybė yra tokia įdomi, kaip kartais gali atrodyti.

Tikrai nevengiu kalbėti apie sunkesnius momentus, galiu pasidalinti ir savo ašaromis, ir tuo, kad šiandien jaučiuosi pavargusi ar nieko nebenoriu, bet kartu sąmoningai renkuosi, ką rodyti, o ką pasilikti sau. Pavyzdžiui, būna dienų, kai Herkus beveik visą dieną verkia, bet tokių akimirkų tikrai nesinori filmuoti ir viešinti.

Man atrodo, kad yra skirtumas tarp dalijimosi savo pačios išgyvenimais ir vaiko sunkesnių momentų rodymo kitiems, todėl dažniau renkuosi dalintis tiesiog mūsų įprasta, kartais net labai monotoniška kasdienybe. Man pačiai kartais labai trūkdavo pamatyti būtent tokią motinystę, ir norisi, kad kita mama, kuri šiandien visą dieną praleido namuose su vaiku ir vakare jaučiasi nieko nenuveikusi, žinotų, kad tikrai ne ji viena taip gyvena. Tiesiog tokios dienos socialiniuose tinkluose matomos gerokai rečiau.

– Sakoma, kad vaiko gimimas yra tikras išbandymas poros santykiams. Kaip motinystė pakeitė jūsų su vyru santykius? Ar pavyksta kasdienybėje atrasti laiko tik vienas kitam?

[[ge:lrytas:lrytas:44551099]]

– Gimus vaikui santykiai neišvengiamai pasikeičia, nes staiga visas dėmesys nukrypsta į mažą žmogų, kuriam tavęs reikia praktiškai visą laiką. Ypač pirmaisiais mėnesiais, kai abu dar tik mokėmės būti tėvais, kartais net nebelikdavo laiko pagalvoti apie save, ką jau kalbėti apie laiką dviese.

Bet kartu man atrodo, kad vaikas mus dar labiau suartino. Atsirado tiek daug naujų bendrų patirčių, o kartu ir situacijų, kuriose teko mokytis vienam kitą geriau suprasti. Aišku, būna visko. Kai abu pavargę, neišsimiegoję, kartais užtenka ir visiškos smulkmenos, kad susierzintum, bet man atrodo, kad svarbiausia tokiais momentais nepamiršti, jog abu išgyvename tuos pačius pokyčius, tik kiekvienas savaip.

O laiko dviese tikrai norėtųsi daugiau. Dabar dažniausiai mūsų laikas dviese prasideda tada, kai Herkus užmiega, nors kartais būname tokie pavargę, kad patys kartu su juo einam miegoti. Bet vistiek stengiamės nepamiršti, kad esame ne tik mama ir tėtis, bet ir vyras su žmona, kuriems taip pat reikia laiko vienas kitam.

– O koks jūsų vyras yra tėtis? Galbūt per šiuos septynis mėnesius jis jus kuo nors nustebino?

– Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad mano vyras nėra tas tėtis, kuris tiesiog padeda auginti vaiką. Jis lygiai taip pat augina Herkų, rūpinasi juo ir prisiima atsakomybę. Stengiasi kuo daugiau laiko praleisti su juo, o kartu ir suteikti man galimybę pailsėti ar užsiimti savo veikloms. Man labai svarbu žinoti, kad galiu bet kada palikti juos dviese ir visiškai nesijaudinti.

O labiausiai turbūt nustebino tai, kiek daug iniciatyvos jis pats rodė nuo pat Herkaus gimimo. Niekada nereikėjo prašyti, kad pakeistų sauskelnes, pamaitintų, užmigdytų ar pabūtų su juo, nes jis pats visada norėjo įsitraukti į visus tuos kasdienius dalykus.

– Esate jauna mama, žmona, aktyviai kuriate turinį socialiniuose tinkluose. Ar tarp visų šių vaidmenų pavyksta nepamesti ir savęs? Kaip šiandien atrodo jūsų laikas sau ir ko labiausiai pasiilgstate iš gyvenimo iki motinystės?

– Pirmaisiais mėnesiais tikrai buvo momentų, kai atrodė, kad be buvimo mama daugiau nieko ir neveikiu, todėl tikrai labai lengva pamesti ir pamiršti save. Visos dienos sukosi aplink vaiką, o kai atsirasdavo laisvo laiko, dažniausiai norėdavosi tiesiog pamiegoti ar ramiai pagulėti. Ir nors labai džiaugiuosi būdama mama, noriu turėti ir savo veiklų.

[[ge:lrytas:lrytas:44551121]]

Pasiilgstu būtent tos Gabrielės, kuria buvau iki tampant mama, bet dabartine savimi labiau žaviuosi. O labiausiai iš ankstesnio gyvenimo turbūt pasiilgstu spontaniškumo ir tos laisvės.

Dabar viskas šiek tiek sudėtingiau, bet tikrai nesijaučiu turinti atsisakyti savo ankstesnio gyvenimo vien dėl to, kad tapau mama. Tiesiog kai kuriuos dalykus tenka daryti rečiau, kitus labiau planuoti, o kartais ir susitaikyti, kad šiandien niekur neišeisiu.

Pirmą kartą apie motinystę prabilusi Žvagulių marti Gabrielė atvėrė širdį: „Pasiilgstu tos, kuria buvau“