Dar galima kitaip matyti tragediją, kai įvyksta kraupi avarija ar panašiai, bet kai gyvybės netenkama stovint aikštelėse ir leidžiant draugišką vakarą, kai tavo ar kolegos budeliu tampa pilietis, sėdėjęs prie vieno ar gretimo stalo...
Tai yra sveiku protu nesuvokiama. Perskaičiau straipsnį apie Vokietijos aikštelėje sužalotą vairuotoją. Sunku kažką komentuoti, kai nežinai aplinkybių. Atrodo, kad prie žmogaus prikibo visiškai iš nieko. Nuoširdžiausi sveikatos linkėjimai ir, žinoma, stiprybės šeimai.
Kareivio prisiminimai – siaubingi
Prisiminiau ir aš vieną atvejį, kuris įvyko Europoje. Jis gerokai skiriasi nuo šių dienų aktualijų, tačiau irgi neaišku kuo galėjo baigtis. Tą savaitgalį viskas buvo kaip įprasta. Sėdėjome keturiese, gal penkiese, tuščios priekabos viduje. Iš pradžių – lengva vakarienė, bet kadangi prieš akis dar laukė sekmadienis, tai vakarienė darėsi vis linksmesnė.
Vienas iš kolegų buvo Afganistano kare, dar tarybinėje armijoje. Kad ir ką bekalbėjome, buvęs kareivis vis pakreipdavo kalbą apie savo tarnybą. Lygino tų dienų karą su šių dienų karu, matomu televizijos ekranuose.
Piktinosi, kaip dušmanai į juos šaudė, išniekindavo žuvusių karių kūnus ir su pasididžiavimu gyrėsi, kaip pats šaudė atgal, korė ant tanko vamzdžio ir mėtė iš malūnsparnio į nelaisvę pakliuvusius priešininkų kovotojus.
Gerbiu ten kovojusius mūsų vyrus ir užjaučiu žuvusius, bet tokiais dalykais, manau, nederėtų girtis. Apie tai pasakiau kolegai ir, aišku, veteranui tai labai nepatiko. Prasidėjo ginčiai ir diskusijos. Pajutau, kad diskusija vis labiau kaista. Susiruošiau į savo kabiną, bet prie mūsų vaišių stalo prisijungė dar vienas vairuotojas.
Prikibo dėl gymio
Naujai prisijungęs vairuotojas buvo tamsesnio gymio lietuvis, atrodė turįs pietietiškų bruožų. Baisu, bet šis kolega dar nespėjo prisėsti, kai nuskambėjo frazė: „Va aš šitokius mėčiau iš vertuškės!“
Naujas svečias nesuprato šūksnio esmės, nes negirdėjo prieš tai buvusio pokalbio. Todėl drąsiai prisėdo. Kadangi prie vaišių stalo buvau vyriausias ir blaiviausias, po šito nusprendžiau dar pasėdėti.
Kažkurią akimirką, įsismarkavus diskusijai ir naujam svečiui pagaliau supratus, apie ką čia kalba, jis buvusiam kareiviui atkirto: „Jūs dušmanams šovinius pardavinėjote, tais pačiais šoviniais jie jus ir šaudė.“
Kadangi stebėjau įvykių eigą, tai spėjau sureaguoti. Numečiau nuo stalo peilį ir sučiupau jau pašokusį į kovą už mane mažesnį, smulkesnį karštakošį. Svečiui draugiškai pasiūliau eiti į savo kabiną. Tas klusniai pasišalino ir viskas aprimo, bet pastebėjau, kad mūsų karys vis nerimsta.
Kai pasakė, kad eina į tualetą, iš paskos nebėgau. Tikėjausi, kad didžiosios aistros aprimo. Šiek tiek sunerimau, kai ilgokai užtruko, bet juk aš ne mama, kad jį ganyčiau.
Užpuolė mažu rakteliu
Kai pasigirdo klyksmas ir šūksniai, iš pradžių net nesupratome, pamanėme, kad televizorius kur įjungtas. Tada supratome. „Čia afganas jau kolegą sumedžiojo“, – šūktelėjo vienas ir iššokome iš priekabos.
Klyksmas ir šauksmas sklido kažkur truputį toliau. Aš iš vienos pusės, kolega – iš kitos. Tai, ką pamačiau, priminė vaizdus, matytus filmuose. Pasivertęs ant žemės kolegą, buvęs karys tiesiogine žodžio prasme pjovė jam gerklę. Laimė, kovotojas buvo taip įsijautęs į savo misiją, kad mūsų net nepastebėjo. Ilgai nelaukę užgulėm kolegą, užlaužėme rankas, šiaip taip nuplėšėme nuo aukos.
Vargšelį išgelbėjo tai, kad užkaitusio kario rankose buvo tik sunkvežimio užvedimo raktelis. Nukentėjusysis stipriai subraižytu kalu ir pramušta nosimi, vis dar siųsdamas prakeiksmus, greitai dingo tarp sunkvežimių. Užpuolikas apsiramino. Matyt, nuleido garą ir netrukus nuėjo miegoti, o mes dar palikome vakaroti.
Policija – po visko
Neilgai trukus prie mūsų stabtelėjo policija.
„Viskas ok?“ – paklausė, nužiūrėję. Dar perspėjo nevažiuoti išgėrusiems ir parodė surakintų rankų gestą. Mes linktelėjome ir jie nuvažiavo. Nežinau, ar netoliese esantys muitinės darbuotojai, ar kas iš vairuotojų juos iškvietė, bet, visų laimei, tą vakarą viskas pasibaigė laimingai.
O jei kas rimčiau būt nutikę, kaip dažnai esama gyvenime, policijos atvykimas būtų pavėluotas. Kita vertus, juk nepastatysi kiekvienoje aikštelėje policininko? Taigi vairuotojų likimai lieka jų pačių rankose.
Ryte nukentėjusio vairuotojo nesutikome. Matyt dėl šventos ramybės pervažiavo į kitą aikštelę. Toliau nuo karingo kolegos.
Manau, kiekvienas ne pirmus metus važinėjantis vairuotojas galėtų papasakoti panašių ar šiurpesnių atsitikimų. Su gailesčiu tenka pripažinti, kad dažniausiai tas aistras sukursto alkoholis.
Viskas prasideda nuo darbinių santykių aiškinimosi. Kažkas gavo geresnį reisą, kažkas kažką paskundė, kažkas yra šefo draugas, daugiau uždirba, o kartais, kaip mano aprašytame atsitikime, užverda ir politinės bei nacionalinės aistros. Būkime sveiki ir protingai pasitikime Naujuosius.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
