Vadovaujantis Lietuvos banko reikalavimais, įsigyjant naujos statybos būstą, privalu įnešti bent 15 proc. nuosavų lėšų nuo įsigijimo sumos. Jei būstas senos statybos – senesnis nei 5-10 metų, savų lėšų dalis gali siekti ir ketvirtadalį sumos. Tad jei senos statybos būstas svarstomas kaip pigesnė alternatyva, į kurią galima iš karto įsikelti ir gyventi, derėtų neužmiršti, jog dar teks „investuoti“ į pradinį įnašą.
Perskaičiavus reikalingus procentus į absoliučias sumas, vaizdas tampa dar ryškesnis. Tarkime, planuojate įsigyti senos statybos butą Pašilaičių mikrorajone Vilniuje. Registrų centro duomenimis, metų sandūroje vidutinė kvadratinio metro šiame rajone kaina siekė 2875 litus.
Paklausiausi rinkoje šiuo metu – dviejų kambarių butai, kurių plotas dažniausiai svyruoja apie 50 kv. metrų. Tad trokštamo būsto vidutinė kaina būtų apie 143 750 litų. Ketvirtis šios sumos, kitaip dar - pradinis įnašas, siektų 35 938 litus. Jei butas perkamas dviese, vienam tenka sutaupyti beveik po 18 tūkst. litų. Kaip manote, kiek reikia laiko sutaupyti šią sumą?
Žinoma, trukmė bus viena, jei gyvenate pas mamą, ir visai kitokia, jei būstą nuomojate. Visgi, jei uždirbate vidutinį sostinės atlyginimą ir turite galimybę atidėti bent po 10 proc. nuo disponuojamų pajamų (po 200 Lt), reikiamą sumą turėtumėte po 90 mėnesių arba, kitaip pasakius, po septynerių su puse metų.
Taigi, jei jaunas žmogus pradėtų taupyti po studijų, tarkime, būdamas 24 metų, pradinį įnašą jis būtų sukaupęs būdamas 32 metų. Juk ne taip ir baisu? Žinoma, ir visos kitos aplinkybės turi būti palankios - uždirbate pakankamą atlyginimą paskolai gauti, nekyla būsto kainos, nesikeičia paskolos gavimo reglamentavimas ir panašiai.
Jei atlyginimo pakėlimas ar nauja karjeros pakopa jums nenusimato, tos kelios reikalingos aplinkybės gali nebeatrodyti ranka pasiekiamos.
Mat remiantis Asmeninių finansų instituto atliktu Baltijos šalių gyventojų pagrindinių išlaidų palyginimu, vilnietis, gaudamas vidutinį atlyginimą, optimaliai planuodamas maisto pirkinių krepšelį ir gyvendamas nuomojame 45 kv.m. bute Pašilaičiuose, laisvų lėšų po maisto, nuomos, komunalinių paslaugų ir viešojo transporto bilieto turi vos 400 litų. Taigi atsiduriama prioritetų kryžkelėje – patogesnis gyvenimas čia ir dabar ar didesnė laisvų pajamų dalis, dalinantis būsto išlaikymą su kažkuo.
Vis dėlto persiritus į trečią dešimtį poreikis turėti komfortišką, nors ir nenuosavą asmeninę erdvę yra tiek subrendęs, kad jį sunku aukoti dėl galimai geresnio gyvenimo ateityje. Tačiau netrūksta ir kitokių pavyzdžių: teko sutikti jauną dirbančią merginą, kuri taip norėjo savų namų, kad jos racioną kurį laiką sudarė beveik vien grikiai. Taip per daugiau nei pusantrų metų ji, pridėjus tėvų indėlį, susitaupė būsto pradiniam įnašui reikalingą sumą.
Klausiate, kodėl anksčiau tarsi niekas ir nekalbėjo apie grikių valgymą dėl nuosavų namų? Ne tik todėl, kad jaunimas pelningai dirbo statybose ir vadybininkais.
Minėtinos bent kelios situaciją lengvinančios aplinkybės, pavyzdžiui, iki 2009 m. galiojęs dalies palūkanų už būsto paskolą kompensavimas. Tačiau bene aktualiausia buvo galimybė pasiskolinti iki 100 proc. būsto kainos. Tam tereikėjo bankui įkeisti du turtus (perkamą ir, pavyzdžiui, tėvams priklausantį butą) arba pasinaudoti Būsto paskolų draudimu, kuriam sumokėjus vienkartinę kelių tūkstančių įmoka, valstybinė įmonė suteikdavo draudimą bankui. Tai garantuodavo, jog klientas arba jo nemokumo atveju – įmonė - grąžins paskolą.
Šios draudimo įmonės finansinio balanso istorija po pastarosios ekonominės recesijos gali būti įrodymas, jog tokia galimybė buvo itin populiari - ja naudojosi net apie 18 proc. visos būsto paskolų rinkos. Iš pirmo žvilgsnio, tokie butų pirkėjai - tikri laimės kūdikiai, bet didelė dalis tų „kūdikių“ iki šiol tebėra skolininkų sąrašuose.
O ką daryti šiandienos jaunam žmogui, nespėjusiam į 100 proc. finansavimo traukinį? Deja, jokio originalaus sprendimo pasiūlyti negaliu - nei laimingo loterijos bilieto numerio, nei užtarimo dėl spartesnės karjeros. O gailiai dirsčioti į tėvus ar senelius taip pat lyg ir nedera.
Tad lieka tik viena – dirbti ir taupyti. Ir pradėti daryti tai kuo anksčiau bei reguliariai, it sportininkams. Juk kažin, ar mūsų olimpinė čempionė, per apšilimą pagerinusi pasaulio rekordą, būtų jį pasiekusi, jeigu tai būtų jos pirmas kartas baseine. Ir nepadės čia nei trepsenimas koja, nei piktas sugniaužto kumštelio grūmojimas, nei verkšlenimai dėl didelio jaunimo nedarbo, mažų atlyginimų ar pikto ir neteisingo pasaulio.
Sovietinės eros laikai, kai butas suteikiamas atstovėjus eilę, o darbas – pagal paskyrimą, seniai baigėsi, kartu su deficito ir uždarų sienų laikais. Dabar turime laisvę siekti savo svajonių ir tikslų, tačiau niekas nežadėjo, jog tai bus lengva. Taigi ir nuosavi namai, prieš tapdami tvirtove, turi tapti finansiniu tikslu su kryptingomis pastangomis jo link.
Komentaro autorė yra „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje.
