Vieno iš keturių A.Hitlerio meno politikos vykdytojų, meno prekeivio H.Gurlitto sukaupta didžiulė dailės kolekcija 2012 metais buvo surasta jo sūnaus bute Miunchene bei kito giminaičio namo rūsyje netoli Zalcburgo. Vienišas ir nekalbus pensininkas Cornelius Gurlittas tapo paparacių medžiojama įžymybe, kai pernai lapkritį buvo viešai paskelbta, jog jo namuose aptikta daugiau nei tūkstantis purvinų ir apdulkėjusių dailės šedevrų. Šimtmečio atradimu vadinamos C.Gurlitto kolekcijos, kuri ne ką mažesnė už daugelio žymių pasaulio muziejų meno rinkinius, atsiradimo ir suradimo istorija tokia keista, kad pagal ją Holivude galima būtų sukurti gerokai įspūdingesnę juostą nei George'o Clooney „Brangenybių medžiotojai“.
C.Gurlittas pusę amžiaus sėdėjo rūsyje tarp kalnų milijonus kainuojančių XX a. avangardo paveikslų. Tarsi koks partizanas savo bunkeryje jis saugojo nesuskaičiuojamą daugybę kūrinių nuo, pasak jo, menui abejingo bei komercija persmelkto pasaulio. Ir tik retkarčiais, reikalui prispyrus, parduodavo vieną kitą paveikslą aukcione. Šis niekuo iš minios neišsiskiriantis pagyvenęs ponas prieš keletą metų buvo sulaikytas traukinyje, važiuojančiame iš Šveicarijos į Vokietiją. Kaip prisipažino į C.Gurlittą dėmesį atkreipęs pareigūnas, jis įtaręs, kad keleivis gali būti vienas tų vokiečių, kurie slepia mokesčius, laikydami savo pinigus Šveicarijos bankuose ir važiuodami ten jų išgryninti.
Įtarus mokesčių slėpimą buvo apieškoti jo namai Miunchene. Ten surasti meno šedevrai, kurie daugelio manymu buvo sunaikinti nacių laikais. Kartu su jais dienos šviesą išvydo ir visai nežinomi garsių dailininkų darbai, kurie gali paskatinti menotyrininkus iš naujo perrašyti ar bent jau gerokai papildyti XX a. meno istoriją.
Kolekcijoje – XX a. dailės šedevrai
Iš gerokai apleisto senolio buto Miunchene 2012 metais teisėsaugos pareigūnai išvežė 1258 darbus be rėmų ir 121 įrėmintą paveikslą. Trisdešimt žmonių juos pakavo net keturias dienas. C.Gurlitto giminaičio namo rūsyje Austrijoje, netoli Zalcburgo, surasta dar 240 garsių dailininkų paveikslų.
Šių metų kovo pabaigoje kolekcijos bylą tiriantys pareigūnai paskelbė, kad C.Gurlitto kolekcijos meno vertybės bus grąžintos tikriesiems savininkams ir jų paveldėtojams. Vokietijos vyriausybė sudarė specialią komisiją, kuri ieškos žmonių, iš kurių naciai pagrobė surastus meno kūrinius. Ekspertų manymu senolio kolekcijoje tokių „trofėjinių“ kūrinių yra maždaug keturi šimtai.
Dabar didžioji kolekcijos dalis laikoma įslaptintose saugyklose Austrijoje ir Vokietijoje, darbai tyrinėjami ir identifikuojami. Iki šiol viešai paskelbtas maždaug trečdalio jos kūrinių sąrašas, bet ir jame yra tokie šedevrai kaip nežinomas Marco Chagallo darbas ar pražuvusia laikyta Henri Matisse'o „Sėdinti moteris“. O taip pat Pablo Picasso, Claude Monet, Pierre'o-Auguste'o Renoiro, Maxo Beckmanno, Edvardo Muncho, Auguste’o Rodino ir kitų garsių dailininkų kūriniai. Vien Austrijoje rastas C.Monet paveikslas gali kainuoti apie 10 milijonų eurų.1903 metų darbas, kuriame nutapytas garsusis Londono Tauerio tiltas, buvo laikomas dingusiu. Tarp šedevrų minima ir bronzinė A.Renoiro skulptūra, Paulio Gauguino, P.Picasso ir Paulio Cezanne'o piešiniai.
Pagrobti kūriniai bus grąžinti
Vokiečių meno istorikas Hubertas Portzas įsitikinęs, kad šioje kolekcijoje tikrai yra ir C.Gurlitto tetos – jo tėvo sesers dailininkės C.Gurlitt kūrinių. Tačiau patvirtinti šias spėliones bus nelengva. Mat iki šiol į C.Gurlitt kūrybos tyrinėtojų laiškus C.Gurlittas tiesiog neatsakydavo. O su byla nesusijusiems menotyrininkams pasižvalgyti po konfiskuotą privačią kolekciją nebus įmanoma, nes balandžio pradžioje Vokietijos prokuratūra nusprendė didžiąją jos dalį sugrąžinti savininkui.
Grąžinimo sąlyga – kad jis bendradarbiaus ir padės tyrinėtojams nustatyti, kurie kūriniai į kolekciją atkeliavo iš nacių lobynų. Ten buvo saugomi ir iš konkrečių asmenų, ir iš muziejų konfiskuoti taip vadinamo „išsigimusio“ meno pavyzdžiai. H.Matisse'o „Sėdinčią moterį“, kurios kaina kukliausiais paskaičiavimais gali siekti dešimtis tūkstančių eurų, jau pareikalavo grąžinti nuo nacių į JAV pabėgusio prancūzų meno prekeivio Paulio Rosenbergo (1881-1959) palikuonys.
Kolekcininko advokatai išplatino jo pareiškimą, kad C.Gurlittas neprieštarauja, jog nacių valdymo metais konfiskuoti darbai būtų grąžinti savininkams, bet reikalauja, kad visi kiti kolekcijos kūriniai kuo greičiau būtų atiduoti jam. Tiesa, kai paaiškėjo didžiulė C.Gurlitto kolekcijos vertė, atsirado nauja problema – kur saugoti tokius lobius? Nei butas, nei rūsys tam tikrai netinkami. C.Gurlitto advokatai skelbia, kad ras tinkamiausią sprendimą, tačiau pabrėžia, kad tai privati kolekcija, todėl apie joje esančius kūrinius visuomenė nebus informuota.
C.Gurlit paveiksle – darbas Vilniuje
Nė vieno darbo iš C.Gurlitto kolekcijos nepamatysime ir balandžio 14 dieną Vokietijos Hochstadto miesto meno centre atidarytoje tapytojos ir grafikės C.Gurlitt kūrybos retrospektyvoje. Joje rodomi piešiniai, grafikos atspaudai ir vos du nutapyti paveikslai, kuriuos pavyko pasiskolinti iš menininkės giminių. Tai jos brolio Hildebrando portretas ir C.Gurlitt autoportretas.
Pastaruoju metu kolekcininkus ir menotyrininkus vis labiau domina C.Gurlitt kūriniai, padedantys įžvelgti naujų spalvų vokiškojo ekspresionizmo peizaže. O publiką vilioja skandalinga jos sūnėno šlovė bei dailininkės gyvenimo drama, kurios vienas veiksmas vyko ir Vilniuje.
Kaip tik Vilniuje ji susipažino ir su savo mylimuoju, dailės kritiku Pauliu Fechteriu. Jis knygoje „Ties amžių sandūra. Žmonės ir susitikimai“ C.Gurlitt yra įvardinęs kaip „ galbūt pačią talentingiausią jaunosios ekspresionistų kartos atstovę“. Deja, gabią menininkę palaužė Pirmojo pasaulinio karo siaubas ir nesusiklostęs asmeninis gyvenimas. Jai buvo tik 29 metai, kai mirė nuo pernelyg didelės vaistų dozės.
Pasak šeimos legendos, daugelį C.Gurlitt kūrinių po dailininkės tėvo mirties sunaikino jos mama, kuriai dukters savižudybė buvo tarsi kokia gėdos dėmė. Kita palikimo dalimi rūpinosi brolis H.Gurlittas, su kuriuo jie buvo ypač artimi. Todėl spėjimas, kad C.Gurlitto kolekcijoje gali būti nemažai jo tetos kūrinių – visai realus.
Nors žinios apie Dresdene gimusios ir augusios C.Gurlitt gyvenimą – gana šykščios, yra žinoma, kad gabios dailininkės šlovė ir menotyrininkų pagyrimai ją lydėjo nuo pirmos grupinės parodos Chemnice. Pirmojo pasaulinio karo metais ji tapo Raudonojo Kryžiaus savanore ir dirbo keliose ligoninėse kaip gailestingoji sesuo. Viena tų ligoninių buvo Vilniuje, Antakalnyje. Hochstadto meno centre surengtoje parodoje eksponuojama nedidelė C.Gurlitt litografija, kurioje ji vaizduoja Vilniaus karo ligoninės slaugę, apsuptą sužeistųjų ir sergančiųjų. Pavargusios akys žvelgia žemyn, o rankos bejėgiškai nusvirę.
Vilniuje menininkė gyveno nuo 1914 iki 1918 metų. Jos brolis Hildebrandas taip pat buvo atvykęs pas ją. Jis kurį laiką bendradarbiavo su „Vilniaus laikraščiu“ (Wilnaer Zeitung) – vokiečių kalba leidžiamu leidiniu, skirtu Rytų fronto kariams. Nors nemažai laiko praleisdavo ligoninėje, bet laisvalaikiu menininkė daug skaitė ir piešė. Vilniuje ji pradėjo labiau domėtis litvakų kūryba, žavėjosi M.Сhagallo darbais, palaikė ryšius su Vilniaus žydų bendruomene.
1917 metais ji surengė Vilniuje savo kūrinių parodą. „Aš esu čia rodoma ir tarsi dvasiškai įteisinama. (…) Apie mane nemažai kalbama“, – rašė dailininkė. 1918 metais ji sugrįžo į Dresdeną, o vėliau persikėlė į Berlyną, stengdamasi ir toliau gyventi nepriklausomos menininkės gyvenimą.
A.Hitleriui – muziejų, sau – kolekciją
Žurnalistams pradėjus domėtis C.Gurlitto tėvu H.Gurlittu, kuris ir paliko savo sūnui neįkainojamą kolekciją, išaiškėjo ir daugiau įdomių faktų apie Gurlittų šeimą. Pasirodo, kad įkliuvusio kolekcininko senelis buvo Dresdeno Technikos universiteto rektorius ir Baroko tyrinėtojas, architektas Cornelius Gurlittas (1850-1938). Jis rimtai žiūrėjo į savo dukros meninius bandymus ir Dresdene C.Gurlitt buvo įrengęs dailės studiją.
Dailininkės brolis ir C.Gurlitto tėvas H.Gurlittas savo gyvenimą taip pat susiejo su menu, kaip ir jo dėdė Fritzas Gurlittas, kuris 1883 metais surengė pirmąją prancūzų impresionistų parodą Vokietijoje. H.Gurlittas domėjosi meno naujovėmis, nuo 1920 metų prekiavo modernistų kūriniais. Jis vadovavo Karaliaus Alberto muziejui Cvikau mieste ir Hamburgo Meno susivienijimui (Kunstverein).
Nacių valdymo metais H.Gurlittas tapo vienu iš keturių meno ekspertų, kurie Adolfo Hitlerio nurodymu turėjo ne tik išvalyti kuriamą imperiją nuo taip vadinamo „išsigimusio“ ir „degradavusio“ (avangardinio, žydiško bei tarptautinio) meno, bet ir sukurti Lince asmeninį A.Hitlerio muziejų, kuriame būtų eksponuojami daugiausia XIX a. vokiečių romantikų kūriniai.
Manoma, kad net ir naudodamiesi H.Gurlitto paslaugomis naciai juo pasitikėjo mažiau nei kitais trimis meno pirkliais, nes jis turėjo žydiško kraujo (jo senelė, tapytojo Luiso Gurtlitto žmona, buvo žydė). Tačiau tikrai žinoma, kad jis važinėjo iš pradžių po Vokietijos, o paskui ir po okupuotos Europos muziejus, atrinkdamas juose "išsigimusio" meno pavyzdžius, kurie vėliau buvo sunaikinami, kraunami į saugyklas arba, pasinaudojus H.Gurlitto ryšiais, slapta parduodami užsienyje.
Kai kuriuos meno kūrinius H.Gurlittas įsigydavo ir pats. Jis galėjo lengvai patekti į tuos sandėlius, kuriuose buvo laikomi iš žydų šeimų atimti ar pagrasinus ypač žemomis kainomis nupirkti meno šedevrai. Po karo jo kolekcija susidomėjusiems pareigūnams H.Gurlittas teigė, kad dėl žydiškos kilmės buvo nacių persekiojamas, o dauguma jo turėtų kūrinių žuvo Dresdeno bombardavimo metu. Kadangi nebuvo pateikti jokie kaltinimai, jis ir toliau sėkmingai vertėsi meno kūrinių prekyba, o 1956 metais žuvo autoavarijoje. Nuo to laiko kolekcija rūpinosi jo sūnus C.Gurlittas.
Neįkainojama kolekcija tapo ne tik jo pragyvenimo šaltiniu, bet ir prakeiksmu. Juk vienam žmogui rūpintis tokia daugybe kūrinių – nelengvas darbas. Todėl pasak vokiečių žurnalistų C.Gurlitto bute meno šedevrai mėtėsi šalia makulatūros krūvų, buvo smarkiai apdulkėję, o kai kuriuos jau naikino pelėsis.
