Vilnietės tapytojos lengvai atpažįstami. Paveikslai žaižaruoja ryškiomis spalvomis, užmina poetiškas mįsles ir išmoningai žiūrovus vedžioja po paslaptingus užkoduotų istorijų labirintus.
D.Kasčiūnaitės kūriniai gimsta iš vidinių išgyvenimų, nuotaikų, aplinkos stebėjimo.
„Mane vedžioja mano vidus. Tepi pirmą spalvą ant baltos drobės, ir jau tave vedžioja – ir nepaaiškinsi niekam, kodėl taip yra, būna kažko šviesaus nuojauta, o išeina visai priešingai – sunkus, tamsus, niūrus paveikslas“, – kalbėjo menininkė.
D.Kasčiūnaitė – Lietuvos tapybos klasikė. Tapytojos 1983 metų personalinė paroda Respublikinėje bibliotekoje Vilniuje buvo viena pirmųjų sovietmečiu abstrakčiosios tapybos viešųjų parodų. Iš ryškių dekoratyvių spalvų plačiais potėpiais ant šviesaus grunto Dalia tapė netaisyklingas apibendrintas faktūrines plokštumines kompozicijas.
Po šiai dienai meno žinovai vienbalsiai tikina, kad dekoratyvi D.Kasčiūnaitės kūryba visiškai atspindi europines tendencijas. Net ir bėgant metams ji nebijo keistis, nebando savęs kartoti. Dalia visada ieško naujų sąskambių, naujų tonų. O tai mene ne pats lengviausia kelias.
Dalios darbai imponuoja tuo, kad turi savitą estetiką, kurios pasigendama šiuolaikiniame mene. Taip pat jos kūryba neatsiejama nuo poezijos tekstų.
„Rašau dėl to, kad nusipirkau kompiuterį, turiu klaviatūrą ir todėl yra gera rašyti. Ranka neparašyčiau, nes ilgas darbas ne man. Tekstai patys liejasi lygiagrečiai su paveikslais, nes kai tapau, aš su savo kūriniais kalbuosi. Kartai užrašau ką kalbėjau“, – sakė menininkė.
Dalia per savo gyvenimą surengė daugybę personalinių ir kolektyvinių parodų. Jos darbų turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus, A.Tretjekovo dailės galerija Maskvoje, privatūs kolekcininkai.
Atrodytų, kad prie darbų eksponavimo, lankytojų žvilgsnių Dalia turėjo seniai priprasti, tačiau kiekvieną kartą ruošdamasi naujai parodai jaudinasi, tarsi tai būtų pirmą kartą.
Pasikalbėti su D.Kasčiūnaite įsitaisėme „Arkos“ galerijoje, šalia jos ryškiaspalvių paveikslų.
– Neseniai atšventėte iškilų jubiliejų. Kokie gyvenimo ir kūrybos epizodai ryškiausiai iškyla atmintyje atsigręžus atgal? Juk sulaukus brandos labai lengva pasitikrinti kokios vertybės iš tiesų yra svarbiausios.
– Pagrindinę vertybę geriausiai atspindi naujausios parodos pavadinimas „Su savimi“. Dabartiniame mano gyvenime etape leidžiu sau nesikuklindama mėgautis gyvenimu be nepasitenkinimo savimi ir aplinka. O šiaip drąsos man niekada netrūko, gal net buvau kažkiek savanaudiška, egoistiška. Bet juk toks ir turi būti menininkas.
– Ar tai, kad tapote dailininke – likimas, pašaukimas, atsitiktinumas?
– Vaikystėje man didelę įtaką darė tėvas karikatūristas. Iki šiol akyse iškyla paveikslas – už lango obelys žydi, vazoje sustatyti dailiai nusmailinti pieštukai, prie rašomojo stalo sėdi tėvas, viena jo ranka gracingai laiko rūkstančią cigarete, kita pieštuku kažką brūžina popieriuje. Man labai patiko tas vaizdas, cigaretės dūmų kvapas, tėvo rankos ilgais pirštais. Nuo mažens žinojau, kad būsiu dailininke. Ir niekada nesigailėjau savo pasirinkimo.
– Bet į tuometinį Vilniaus dailės institutą iškart neįstojote?
– Pirmą kartą stojimą galima sakyti, kad pražiopsojau – tiksliau koją pakišo meilės reikalai. Kai antrą kartą neįstojau, buvau labai nusiminusi, tačiau užsispyriau nepasiduoti.
– Ar ilgai ieškojote savo kūrybinio stuburo?
– Nepasakysiu, kad labai ilgai. Tą stuburą atradau supratusi, dirbant viskas atsiranda savaime.
– Kuriate, kai aplanko įkvėpimas, o gal disciplinuotai kasdien įsitaisote prie molberto ir bandote baltoje drobėje išspausti gyvastį?
– Aišku reikia įkvėpimo, bet jis neateina sėdint ant sofos. Jei nedirbi, tai galva ir rankos išsijungia kaip kompiuteris. Kūrėjas visada turi save stimuliuoti.
– Ar tapydama laikotės kokių nors ritualų? Pavyzdžiui, jūsų molbertas stovi tam tikroje vietoje, o savo nebaigtų darbų jūs niekam nerodote.
– Žinoma svarbu apšvietimas, tinkama pozicija. Bet aš tapau drobę pasiguldžiusi ant žemės. Man taip patogiau. Ant molberto darbą pasistatau tik tam, kad pasižiūrėčiau kaip jis atrodo, kokius potėpius reikia nuimti, kokius pridėti.
Nėra tai, kad pas mane į dirbtuvę žmonės traukia būriais, trokšdami pasižiūrėti kaip dirbu. Neretai tapydama pasijuntu lyg būčiau negyvenamoje saloje. Bet nelabai ir noriu, kad žmonės mane trukdytų kūrybinio proceso metu. Būnu visa išsitepusi dažais.
Paprastai vienu metu iš karto kuriu kelis darbus. Užmetu pirmuosius sluoksnius ir laukiu kol kurioje nors drobėje užsimegs gyvybės embrionas. Paveikslo atsiradimo eiga labai primena augalo auginimą.
– Ar ilgai teko laukti pripažinimo?
– Gal atrodys, kad aniems laikams jaučiu nostalgiją, bet seniau žmonės labiau mylėjo meną, aktyviau lankė teatrus, parodas, trokšdavo įsigyti paveikslus.
O kalbėti apie pripažinimą yra labai sunku, nes iš kolegų nedažnai sulauksi įvertinimo, pagyrimų.
– Nors menininkai jautrios ir empatiškos asmenybės, tačiau susidaro įspūdis, kad meno pasaulyje labai daug konkurencijos.
– Suprantama kodėl. Tavo kūryba pastatyta ant vienokių vertybių, o kino menininko – ant kitokių, tau nepriimtinų. Kita vertus, juokinga, kai žmonės pradeda lyginti skirtingus menininkus.
Atsimenu kartą Šiuolaikinio meno centre surengiau parodą tuoj pat po dailininko Šarūno Saukos. Viena parodos lankytoja paklausė kaip aš jaučiuosi surengusi parodą po Š. Saukos. Netekau žado, bet tuoj pat kažkas pokalbį nukreipė kita linkme ir taip viskas buvo užglaistyta.
O konkurencija šiaip nėra blogas dalykas. Tai – varomoji jėga.
– Ar mėgstate dalyvauti kūrybiniuose pleneruose?
– Nemėgstu. Aš dirbu labai savotiškai, man reikia nebijoti ištepti sienų. Blogai jaučiuosi suspaustoje erdvėje, be to nuolatinis komunikavimas mane vargina. Aš mėgstu bendrauti mažomis dozėmis.
– Mėgstate intensyvias spalvas, o ar buvo laikotarpis, kai norėjote pastelinių, ramių darbų?
– Kažkada buvo ramesnis etapas, bet iš esmės renkuosi aktyvias spalvas, noriu, kad darbas būtų ryškus, efektingas, žiūrovą verčiantis iš klumpių.
– Ar asmeninio gyvenimo vingiai įtakodavo jūsų darbų stilistiką, tematiką ar spalvinę gamą?
– Asmeninio gyvenimo pakilimai ir nusileidimai visada ėjo kartu su kūryba. Mano asmeninis gyvenimas kaip ir mano paveikslai buvo intensyvus, pilnas kontrastų.
Buvo pasidavusi į vegetarizmą, meditavau. Tuo metu kūrybinis kelias buvo be spalvų, minimalistinis. Pastebėjau, kai esi mažai pavalgęs, tai ir tapyba kažkokia alkana. Visi mano mitybos eksperimentai pasibaigė, kai susirgau. Vėl puoliai valgyti mėsą, kad atsistočiau ant kojų. Ir tada drobes vėl apgaubė ryškios spalvos.
– Ar įsimylėjimas veikdavo kūrybą?
– Aišku, veikdavo. Bet tai buvo jaunystėje. Kurdama aš visada įdėdavau daug širdies, jausmai man buvo pirmoje vietoje. Ir kai pamačiau, kad jausmai atbuko, sutrikau, ėmiau nerimauti kaip riekės toliau tapyti. Paskui su savimi susitariau, jog didžiulė laimė, kad nebeliko jausminių audrų.
Įjungiau pavarą, kurią veikia profesionalumas ir koncepcija. Svarbiausia, kad esu santarvėje su savimi.
– Kartais sakoma, jei kas nors nesiseka ar ramybės neduoda slegiančios mintys, reikia paimti popieriaus lapą ir išrašyti visas susikaupusias emocijas. O ar galima tai išlieti drobėje?
– Dėl rašimo sutinku, bet tapyba nenaudojama psichologinių problemų sprendimui. Kurdama turiu būti harmonijoje su savimi, skleisti džiugesį. Būdama blogos nuotaikos visai negaliu dirbti. Juk ką įkrauni į paveikslą, tą ir gauni. Žmonės mano darbus mėgsta, tad tikiuosi, kad jie skleidžia geras, optimistines vibracijas.
Nenoriu tapyti piktų paveikslų. Dar norėčiau nutapyti tokį paveikslą, į kurį žiūrėčiau ir visada norėčiau mėgautis gyvenimu. Žinoma, savo darbų kolekcijoje rasčiau ne vieną gydantį, vilties teikiantį paveikslą.
– Ar namuose ant sienų turite pasikabinusi daug savo darbų?
– Ne, neseniai persikėliau į nedidelį butą dėl ekonominių sumetimų, tai ten nėra daug sienų. Bet savo namus dekoruoju tik savo kūriniais. Kitų menininkų darbai skleidžia kitokias virpesius ir kartais gali atrodyti jog savo namuose nuolat gyveni su svetimu žmogumi. Man labiau patinka gyventi savo, o ne svetimą gyvenimą.
– Ar tapote paveikslus pagal konkrečius užsakymus?
– Yra buvę užsakymų. Anksčiau kažkaip lengviau tai toleruodavau. O dabar man sunku. Žinoma, žmonės neįvardina konkrečių užgaidų, bet užtenka, kad pasako: „Norime jūsų“. Kai tai išgirstu, jaučiuosi su dalgiu nupjauta žolė. Užsakymas varžo. Buvo, kad vieną užsakymą tris metus dariau.
– Kur semiatės įkvėpimo?
– Mane įkvepia gamta, kelionės. Praktiškai viskas daro poveikį, bet negali kurti ištisai. Menininko gyvenime būna du periodai – akumuliacijos ir išsikrovimo. Kai pasikrauni, visu vidumi pajunti besiveržiančius kūrybinius impulsus, rankos pradeda niežtėti. Keistas jausmas.
– Menotyrininkai jus apibūdina kaip nuolat ieškančią ir besikeičiančią menininkę. Ir iš tiesų žiūrint į vienoje iš galerijos salių kabančius jūsų tapytus garsių žmonių portretus, galima pamanyti, jog jie sukurti visiškai kito autoriaus. Kaip kilo mintis sukurti portretų ciklą?
– Dabar esu tokiame gyvenimo tarpsnyje, kai sau leidžiu elgtis taip, kaip niekada anksčiau nesielgiau. Bėgantys metai manęs nepavertė nuobodžiaujančia, viską žinančia dailininke. Man atrodo, kad aš dar labai daug ko nežinau, neišbandžiau, tad stengiuosi save sudominti. Kadangi be kūrybos jau nebegaliu egzistuoti, tai joje ieškau naujų išraiškos formų.
Postūmį kurti portretus suteikė kompozitorius Fredericas Chopinas. Nuo jo viskas prasidėjo.
Domėjausi jo biografija, klausiausi muzikos, pasižiūrėjau kaip kiti dailininkai jį piešė. Apie šį lenkų kompozitorių sužinojau daug įdomių dalykų. Tada įnikau į kūrybinį procesą. Ilgai aš jį tapiau ir, manau, kad man pavyko. Tada kilo mintis nutapyti amerikiečių dainininką Elvį Presley.
Klausydama jo paskutinio koncerto verkiau. Taip pat labai džiaugiuosi atradusi žavųjį Freddie Mercury. Prie didžiųjų žvaigždžių portretų dirbau dvejus metus. Praplėčiau akiratį. Dabar sustojau, gal išsisėmiau, o gal jau nupiešiau visus, kuriuos mylėjau ir kuriais žavėjausi. Daugiausia čia yra vyrų portretai. Vyrų veidai charakteringesni. Moterys nori būti tiesiog gražios, o aš stengiuosi dar ir pašaržuoti, kad labiau charakteris atsiskleistų.
Esu nutapiusi prancūzų aktorę Brigitte Bardot, bet seną. Bandžiau piešti jauną – nepavyko. Trukdė grožis.
– Ar jaučiate norą sustabdyti bėgančius metus?
– Žinoma, kad norisi. Kam nesinori? Pastaruoju metu labai greitai pradėjo lėkti metai.
– Gal šie portretai yra savotiškas jaunatviškumo pliūpsnis?
– Na, taip, dar norisi kūrybiškai padūkti.
– Ar vienatvė labiau jūsų draugas, ar priešas?
– Labai geras draugas. Vasarą nuvažiuoju į sodybą, laužą susikuriu. Nemažai laiko praleidžiu prie kompiuterio, skaitau. Visą gyvenimą labai aktyviai gyvenau, dabar aktyvumas sumažėjęs. Kartais išvažiuoju į užsienį. Labiau draugauju su anūkėmis, negu su dukterimis. Man su jomis gera, aš irgi pasijuntu kaip vaikas, man įdomu kas joms įdomu.
– Kas jums kūryboje svarbiausia?
Išgyvenimai įpinti abstrakcijose. Man paveikslai kaip kažkoks eilėraštis. Dėdama dažų sluoksnį po sluoksnio kalbuosi su savo kūriniu. Taip atsiranda tekstas, o vėliau kokia nors jo eilutė virsta pavadinimu. Paveikslai – gyvi daiktai. Kūrybinis procesas yra labai ilgas, bet galų gale subrendęs vaisius išsilukštena.
Aš įsivaizduoju, kad panašiai rašytojas rašo romaną – personažai jį vedžioja už nosies. Taip ir su paveikslu. Sugalvoji idėją, stengiesi ją įgyvendinti, bet tavo sumąstyti herojai keliauja savo keliais ir savo gyvenimus gyvena – neretai elgiasi kaip išdykę vaikai ir visiškai neklauso.
Atrodytų norėtum nusipiešti ramybę, kažkokią leliją vandeny, bet pradedi kurti ir paveiksle atsiranda, pavyzdžiui, Dievo akis. Bet dėl šios svaigios nežinomybės ir netikėtumo man daug mielesnis kūrybinis procesas, nei rezultatas.
– Ko dar sau palinkėtumėte?
– Norėčiau iškrėsti kokią nors smagią šunybę. Bet prieš tai gal reikėtų įgauti gerą formą ir pradėti sportuoti. Norėčiau būti lengvesnė. Bet judu mažokai. Tingiu. Štai kas yra.
