Vilioja ne miestas, o miškas
Klaipėdoje ne vieną savo parodą surengusią vilnietę J.Kvašytę uostamiesčio meno gerbėjai puikiai pažįsta. Jos nuotaikingus ir nostalgija dvelkiančius mažosios plastikos darbus – kolumbinas, arlekinus, balerinas – klaipėdiečiai mielai perka dovanoms, jais puošia savus namus.
Šįkart Baroti galerijoje eksponuojami naujausi J.Kvašytės kūriniai – keraminiai paveikslai, skulptūrinės kompozicijos – nepanašūs į ankstesniuosius. Menininkę įkvepia glaudus sąlytis su gamta – jos namus Nemenčinės plente iš vienos pusės supa miškas, iš kitos – čiurlena upelis. Iki Neries – vos keli kilometrai.
„Kas nutiktų, jeigu staiga ryte atsibustum vienas vidury miško? Dar daugiau, kaip jaustumeisi, suvokęs, kad atgal nebesugrįši, nuo šiol tavo namai – gamta? Galbūt apimtų panika, mėgintum kaip nors sugrįžti atgal į sociumą, negalėtum net ir pagalvoti, kad pasiliksi čia visam laikui“, – pristatydama savo parodą „Gamtos šiltnamiai“ svarstė J.Kvašytė.
Gamtoje skaidresnė sąmonė
Iš tikrųjų tai – tik šmaikšti menininkės provokacija. Įsikūrusi Antakalnyje, už vienuolikos kilometrų nuo Katedros aikštės, J.Kvašytė Vilniaus gyvenimo nepasiilgsta: „Buvimas gamtoje paaštrina jusles – tada viską matai ryškiau, girdi jautriau, jauti stipriau, užuodi daugiau kvapų. Vienybėje su gamta išgyvenant metų laikų kaitą žmogaus sąmonė nuskaidrėja“.
Draugystės su gamtos stichijomis, flora ir fauna atspindžiai ryškėja ir šioje J.Kvašytės parodoje. Keramikos paveikslų ir figūrinių kompozicijų vaizdiniai žiūrovus panardina į autorės svarstymų lauką, tarsi primindami, jog akistata su laukine gamta – ne vienuoliško atsiribojimo nuo viso pasaulio aktas, o kelias į tikrąją gyvenimo pilnatvę ir pažinimą.
Iš raudono ir balto molio degtus keramikos pano J.Kvašytė vadina paveikslais, negali tiksliai pasakyti, kiek laiko prireikė jiems sukurti. Dirbtuvėje ant medinių pagrindų, kuris jai visada prieš akis, ilgokai dėlioja įvairiausias detales, eksperimentuoja, sumanymai nuolat kinta, nes į galvą šauna vis naujos idėjos.
Kūriniuose – savitas pasaulis
„Kai kuriuos mozaikos principu kuriamus keraminius paveikslus dėliojau devynerius metus. Jie man dabar įdomesni, suteikia daugiau nei figūrinės kompozicijos saviraiškos galimybių“, – pasakojo menininkė.
Tokias dėliones dar reikia išdegti aukštoje temperatūroje. J.Kvašytės dirbtuvėje stovi dvi krosnys – vieną galima įkaitinti iki 1150, o kitą – iki 1300 laipsnių. Pastarąją menininkė naudoja porceliano dirbiniams. Ši medžiaga ją vilioja vis labiau – išdegtas porcelianas patvaresnis nei molio keramika.
Vilniaus dailės institute įgijusi keramikės specialybę J.Kvašytė greitai atrado savąją nišą, užpildė ją išraiškingais, originalaus charakterio kūriniais.
Nesirengia kelti uraganų
Šios menininkės kūryba išsiskiria pasaulėvaizdžio karnavališkumu, grotesku, kandoka pašaipa ir ironija, paradoksais, verčia abejoti mieščioniškų nuostatų universalumu.
Į lietuviškosios keramikos klasikės vardą jau pretenduojanti J.Kvašytė naujų idėjų nestokoja, bet apie savo ateities planus kalba prislopintu balsu: „Tuo tarpu uraganų ir audrų kelti nesirengiu, svarbiausia – dirbti mėgiamą darbą ir laimingai gyventi“.
Parodos "Gamtos šiltnamiai" autorė prisiminė vieną Nacionalinę kultūros ir meno premiją pelniusį savo bičiulį, kuriam šis apdovanojimas sukėlė ne tik džiaugsmo, bet ir prieštaringų minčių.
„Kai laureto paklausiau, ar dabar jis jaučiasi laimingas, pakinkavo galvą ir liūdnai ištarė: „Todėl ir paskyrė premiją, kad daugiau nebekurčiau“, – šypsojosi J.Kvašytė, apie menininkės karjeros pabaigą dar negalvojanti.
