Humoro jausmo stokojantiems ir menininko pašmaikštavimus politizuojantiems veikėjams A.Beinaravičius parengė smagų atsakymą – pradėjo tapyti naują paveikslų ciklą su tam tikrais komikso elementais, kurį pavadino „Žalgirisimo”, rašo „Lietuvos rytas".
Dailininką savaip įkvėpė buvusi krašto apsaugos ministrė R.Juknevičienė, kurios vadovavimo laikais iš ministerijos Žalgirio salės buvo pašalinti trys jo paveikslai.
Konservatorių valdininkai dviejuose paveiksluose įžvelgė savotiškai įamžintus ankstesnį krašto apsaugos ministrą socialdemokratą Gediminą Kirkilą ir viceministrą Joną Gečą – tarp šarvuotų karių įtapytus kostiumuotus vyrus.
Dabartinis krašto apsaugos ministras socialdemokratas Juozas Olekas grąžino paveikslus į senąją vietą.
Papuošė ministerijos sienas
Paveikslų ciklą A.Beinaravičius pradėjo tapyti dar prieš dešimtmetį, galvodamas apie artėjantį Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų.
Kūrinį Žalgirio tema dailininkas buvo pateikęs 2003 metais Lietuvos nacionaliniame muziejuje rengtam istorinio paveikslo konkursui ir buvo apdovanotas diplomu.
Tai menininką dar labiau paskatino gilintis į istorinę tematiką, sukurti didelio formato paveikslą, nors tam reikia ir pinigų, ir energijos, ir ne vienų metų darbo.
Pirmąjį paveikslą – didelio formato figūrinę kompoziciją „Vytautas Didysis – Žalgirio mūšis” – dailininkas tuomet pristatė Seime ir sukėlė didelį susidomėjimą.
Kūrinį nutarė įsigyti Krašto apsaugos ministerija. Bet salėje pakabintas paveikslas, nors ir didelio formato, atrodė vienišas. Todėl ministerija užsakė dar tris mažesnius ir per kelerius metus įsigijo paveikslų, vaizduojančių Žalgirio mūšio fragmentus, ciklą.
Įžvelgė pašalinių personažų
Paveikslai kurį laiką kabojo salėje, pavadintoje Žalgirio vardu, kol konservatoriai atidžiai apžiūrėjo garsiojo mūšio scenas.
Tarp šarvuotų lietuvių karių ir žirgų jie pastebėjo du pašalinius personažus.
Dešinieji tuomet pasipiktino, kad buvę ministerijos vadovai įsiamžino už valdiškus pinigus.
Pernai pradėjus salės remontą paveikslai buvo nukabinti ir nuspręsta jų į senąją vietą nebegrąžinti.
„R.Juknevičienė teigė, kad paveikslai išvežti į Karo muziejų Kaune. Bet taip nebuvo. Jie buvo įgrūsti į kažkokią netinkamą patalpą, matyt, kad būtų sunaikinti”, – kalbėjo A.Beinaravičius.
Toks paveikslų likimas – ne naujiena istorijoje. Galima prisiminti, kad net garsiojo Rembrandto vienas geriausių paveikslų „Nakties sargyba” ilgiems metams buvo užkištas palėpėje dėl netinkamai įkomponuotų miesto valdžios atstovų.
Sovietmečiu bandyta į užmarštį nustumti ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą, dailininkai taip pat turėjo ginti savo kolegą Antaną Gudaitį, nes jo nutapytas kiaulininkas kai kam pasirodė panašus į vieną sovietinį veikėją.
A.Beinaravičius stebisi, kad tokie bolševikiniai metodai naudojami ir šiandien: „Paveikslas turi teisę egzistuoti, nesvarbu, kokia partija valdžioje, kas yra ministras.”
Politikų skoniai skirtingi
Dabartinis krašto apsaugos ministras J.Olekas, pamatęs paveikslus minėtoje parodoje, nutarė juos sugrąžinti į ministerijos salę, kurios sienos atrodė tuščios.
Sužinojusi apie įpėdinio planus vėl pakabinti paveikslus R.Juknevičienė ironizavo: „Jei ministrui patinka G.Kirkilo portretas Žalgirio mūšio tema, tegul kabina. Gal jis ruošiasi ir save pripiešti?”
Bet J.Olekas įsitikinęs, kad istoriniai paveikslai itin tinka ministerijos salei, juolab kad vienas iš keturių, didžiausias, ten buvo pakabintas ir po remonto.
„Jokių pastabų dėl šių kūrinių autoriui niekada neturėjome.
G.Kirkilo paveiksle nematau, o jei kas nors jį įžvelgia, tai asmeninė to žmogaus problema”, – pabrėžė ministras.
Norėjo papokštauti
A.Beinaravičius mano, jog teisinga, kad trys paveikslai, pritaikyti Krašto apsaugos ministerijos Žalgirio salei, grįžo į savo vietą, juolab kad tai visas ciklas: epizodas prieš mūšį su Vytautu Didžiuoju, kova, kario žūtis, pergalė.
Tačiau menininkas apgailestauja, kad dėl kūrinių vėl kilus erzeliui kenčia niekuo dėti žmonės. Tiesa, jis neslepia, kad paveiksluose pavaizdavo į G.Kirkilą ir J.Gečą panašius asmenis – norėjo kiek pajuokauti.
Visais laikais menininkai mėgdavo pažaisti ir, pagerbdami kokią nors jiems patikusią asmenybę ar mecenatą, paveikslo kamputyje nupiešdavo pažįstamą veidą ar figūrą.
„J.Gečą įtapiau todėl, kad tada, kai organizavome šį projektą, jis buvo viceministras. Pamačiau, jog jis kultūros žmogus, rūpinasi leidyba, ministerijos įvaizdžiu ir interjeru, ieško paveikslų, kad institucija nebūtų tiktai kariška, sausa. Todėl ir nutariau paveiksle įkomponuoti į jį šiek tiek panašų žmogų.
G.Kirkilą pažįstu nuo senų laikų, kai jis dar dirbo restauratoriumi. Jis apsiskaitęs, išprusęs žmogus, aš jį gerbiu.
Tačiau kad jis nupieštas paveiksle, G.Kirkilas pats tikrai nežinojo. Be to, jis atėjo į ministro postą jau tuomet, kai projektas artėjo prie pabaigos – jam tik teko dalia pasirašyti paveikslo perėmimo raštą, o visos sutartys ir finansiniai reikalai buvo sutvarkyti anksčiau”, – aiškino A.Beinaravičius.
Po to, kai 2006 metais G.Kirkilas tapo premjeru, A.Beinaravičius norėjęs jo figūrą paveiksle užtušuoti, kad neatrodytų, jog pataikauja karjeros viršūnę pasiekusiam politikui. Tačiau kolegos tapytojai atkalbėjo: „Taip bus įdomiau, tegul lieka intriga.”
G.Kirkilas „Lietuvos rytui” tvirtino, kad paveiksle savęs neatpažįsta ir Žalgirio mūšyje nedalyvavo: „Nesu girdėjęs, kad kas nors mane būtų įpiešęs tarp to mūšio dalyvių. Be to, kiek mačiau, nesu labai panašus į tą herojų.”
Eksministrei dėkoja už reklamą
„Ši istorija vadinama skandalu. Netikėjau, kad žmonės taip stokoja humoro jausmo. Išblusinėjo paveikslą, įžvelgė G.Kirkilo portretą, nors jis ten visai nereikšmingas – paveikslo „Pergalė” esmė kita.
Bet buvo žmonių, kuriems labai rūpėjo apšmeižti G.Kirkilą, o kartu ir mane. Tapau lyg ir nusikaltėliu”, – apgailestavo A.Beinaravičius.
Dailininkas sakė jau keletą kartų atsiprašęs G.Kirkilo už tai, ką be jo žinios padarė.
Kita vertus, kūrėjas patenkintas, kad jo „šposelis” iš esmės jam išėjo į naudą: „Krašto apsaugos ministerijoje pakabintus paveikslus mažai kas matė, niekas nežinojo, kad aš nutapiau tą ciklą. Kai kilo skandalas dėl G.Kirkilo, žmonės pradėjo man skambinti ir sveikinti.
Galiu R.Juknevičienei tik padėkoti, kad ji, nors ir negatyviu būdu, norėdama apjuodinti, apšmeižti, man reklamą padarė.”
Įkvėpė naują idėją
14 istorinių paveikslų Žalgirio tema sukūręs dailininkas jau buvo nutaręs ciklo nebetęsti, bet staiga jo mūza tapo ta pati R.Juknevičienė. Ji įkvėpė jam naują kūrybinę idėją.
Vėl užsimojęs pašmaikštauti ir norėdamas, kad lavėtų lietuvių humoro jausmas, dailininkas neseniai pradėjo naują ciklą, kurį pavadino „Žalgirisimo”.
Šio ciklo paveikslą A.Beinaravičius jau eksponavo parodoje sostinės „Juozas Art” galerijoje. Kadangi sulaukė daug klausimų, kas, kaip ir kodėl jame pavaizduota, nenorėdamas aušinti burnos dailininkas parengė rašytinį paveikslo komentarą, kurį šiandien pateikiame kaip Autoriaus žodį.
Autoriaus žodis
„Jau nutapęs 14 figūrinių paveikslų istorine tema „Žalgirio mūšis”, šiuo paveikslu pradedu tapyti naują ciklą „Žalgirisimo”.
Šis paveikslas turi ne tik šlovingos praeities, bet ir šiuolaikinių ženklų, pavyzdžiui, kaip: kompiuteris, mobilusis telefonas, pypkė, rašiklis, plaktukas ir panašiai.
Per parodą „Juozas Art” galerijoje ne kartą žiūrovams teko aiškinti, kokia paveiksle įtapytų personažų reikšmė. Kad daugiau nekiltų abejonių, analizuoju raštiškai:
Paveikslą skirstau į tris dalis – kairę, dešinę ir apačią.
Paveikslo apatinė dalis – blogiausia.
Kairėje paveikslo pusėje dar ant nebaigto tapyti žirgo ramiai sėdi vienintelis tikrasis Žalgirio mūšio dalyvis – ir tai jau įrodyta Krašto apsaugos ministerijoje kabančiame paveiksle „Pergalė”.
Dar po to laimėjęs ne vieną mūšį karys kompiuteryje strateguoja ir ruošiasi naujai kovai ir visiškai nereaguoja į dešinės paveikslo pusės nerimą ir keliamą kažkokį pavojų, tačiau stebi, kad dailininkas gražiai nutapytų jo žirgą.
Vieni mano, kad jis panašus į Gediminą Kirkilą, tačiau iš tiesų panašūs tik daiktai – kompiuteris ir pypkutė, o veidas lyg ir ne jo arba – nelabai jo... Čia ir yra akylų žiūrovų pagrindinė klaida.
Taip pat manoma, kad kairiojoje paveikslo pusėje antrame plane iškilus tamsus šešėlis yra prezidento Algirdo Brazausko. Turiu paaiškinti, kad visai ne taip. Tai ne Algirdo Brazausko ir netgi ne ąžuolo šešėlis, o Valdovų rūmų fragmento siluetas.
Tapydamas dešinę paveikslo pusę stengiausi ją pagražinti, nes ji turi būti visada svarbiausia, ypač kai liečiamos šlovės ir patriotizmo temos, todėl įtapiau nuogą moterį. Taip daro daugelis dailininkų norėdami, kad paveikslas būtų gražesnis: tapo savo įkvėpėjas arba mūzas. Taip dariau ir aš.
Kai kam pasirodė, kad tai – p. Rasa Juknevičienė. Tai vėlgi žiūrovų fantazijos klaida. Ponia R.Juknevičienė yra dailesnė, o aš įtapiau ne p. R.Juknevičienę, o piktą davatką, kuri pirštu nurodo metraštininkui, labai paklusniam ir bendraminčiui (apatinė, blogoji, paveikslo dalis), aprašyti ir apšmeižti kairiąją paveikslo pusę.
Paveikslo dešiniosios pusės pakraštyje – svarbus riteris, patriotas su didele, gerumo pilna širdimi, šiek tiek susijaudinusiu, gėdingu veidu dėl to, kad dar ne viskas nugriauta, kas pastatyta šlykščiu sovietmečiu, bet vis dėlto pasiryžusiu nugriauti, todėl vietoj kovos kalavijo pasiėmė griovimo įrankį – mechaninį plaktuką. Tokių riterių norėjau įtapyti daugiau, bet į šį paveikslą jau nebetilpo.
Pastebėjau, kad žiūrėdamas šį paveikslą dažnas žiūrovas dėl savo lakios fantazijos įžvelgia ir daugiau jo nemėgstamų ar gerbiamų personažų. Vienas prisifantazavo iki tiek, kad dešiniosios paveikslo pusės fone, kur aš įtapiau tamsų medžio siluetą, konkrečiai – ne ąžuolą, o klevą tarp skraidančių kregždučių, įžvelgė gerbiamo Vytauto Landsbergio šešėlį.
Taip atsitinka todėl, kad žmonės dėl savo lakios fantazijos pamato tai, ką nori pamatyti, ir juos apima atpažinimo džiaugsmas arba didelis, pagiežingas pyktis.
Ačiū, kad pažiūrėjote pirmąjį mano naujai pradėto ciklo „Žalgirisimo” paveikslą ir... nepraraskite humoro jausmo. Geros Jums nuotaikos.”
Tapytojas Antanas Beinaravičius
