Kandžiai ar šiurkščiai jis reaguoja nebent susidūręs su korupcijos, piktnaudžiavimo ar kitokio piktybiško elgesio apraiškomis.
„Esu gana malonus ir jautrios sielos žmogus“, – sakė Nerijus.
Vyriausiojo „Swedbank“ ekonomisto N.Mačiulio darbas itin glaudžiai susijęs su skaičiais, bet grįžęs namo juos pamiršta. Čia jo laukia žmona Vaiva Mačiulė (35 m.) ir viso dėmesio reikalaujanti 11 mėnesių dukra Meda.
Be to, vyras laikosi sveikos gyvensenos principų, o bėgimas įtraukė tarsi narkotikas. Nerijui neužtenka pabėgioti tik rytais: maratonai, kuriems reikia didelės ištvermės, jau tapo jo gyvenimo būdo dalimi.
– „Facebook“ paskyroje turite beveik 13 tūkstančių sekėjų, puikiai rašote. Kodėl panorote tapti ekonomistu?
– Jei profesiją rinkčiausi dabar, galbūt išdrįsčiau studijuoti mediciną. Tokį planą turėjau dar būdamas moksleivis, tačiau po mokytojos suorganizuoto vizito į morgą, kuriame stebėjome skrodimą, pakeičiau savo planus.
Rinkausi tarp informatikos ir ekonomikos, o į kurį konkrečiai universitetą nešti dokumentus, apsisprendžiau paskutinę dieną, sėdėdamas ant suoliuko Kauno Laisvės alėjoje.
Ilgainiui mano susidomėjimas ekonomikos mokslu vis augo, ypač kai supratau, kad ekonominiams procesams aiškinti reikia ne tik matematikos, bet ir psichologijos žinių. Žmonės yra neracionalūs, jų elgsena ir ekonominiai sprendimai iškraipyti įvairiausių psichologinių tendencijų. Todėl tai daug įdomesnis mokslas, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vis dėlto tokie dalykai kaip BVP, produktyvumas ar Beveridge'o kreivės forma gerai migdo daugelį skaitytojų, todėl norint būti išgirstam tenka ieškoti patrauklesnio formato.
Per daug nesureikšminčiau to, ką matome socialiniuose tinkluose. Niekas nėra toks šmaikštus, toks protingas ar toks gražus, kaip gali pasirodyti iš socialinio tinklo paskyros.
– Sprendžiant iš to, kad paskutinę akimirką apsisprendėte dėl studijų, avantiūrizmas jums nesvetimas?
– Jokiu būdu. Studijų kryptį buvo sunku pasirinkti todėl, kad norėjosi ilgai svarstyti visus „už“ ir „prieš“. Bet informacijos apie studijų perspektyvas buvo mažai, o 50 metų į ateitį modeliuoti nelengva.
Savo pasirinkimu esu patenkintas, tačiau nesu įsitikinęs, ar pasirinkimas šiandien būtų toks pat. Per 20 metų pasaulis labai pasikeitė. Per ateinančius 20 metų dar labiau pasikeis.
– Tikriausiai dažnai tenka išgirsti ne tik protingų, bet ir gana naivių klausimų, susijusių su ekonomika. Ar užtenka kantrybės į juos atsakinėjant?
– Man ekonominė analizė yra ne tik darbas, bet ir hobis, todėl apie tai kalbėtis man malonumas, o ne pareiga ar kančia. Nesakysiu klišės, kad kvailų klausimų nebūna, bet net ir tie klausimai, į kuriuos atsakymas akivaizdus, rodo, kad kažkuris reiškinys nėra savaime suprantamas ir nusipelno daugiau dėmesio.
Man daug sunkiau buvo išmokti suvaldyti provokuojančius ir atsakymą užprogramuojančius klausimus. Pavyzdžiui, išgirdus klausimą: „Kaip tai paveiks Lietuvą – bus taip pat blogai kaip buvo 2009 metais ar dar blogiau?“ svarbu greitai sureaguoti, kad būtų galima pasirinkti daugiau nei vieną iš dviejų pasiūlytų variantų.
Šiaip esu gana nekantrus ir net nepakantus, bet dukra mane labai efektyviai ir sėkmingai moko kantrybės. Dėl to labai džiaugiuosi.
– Ar banko vyriausiojo ekonomisto darbo diena apskritai turi pabaigą? Laisvalaikiu pavyksta išvengti galvojimo apie skaičius?
– Šiame darbe vienas svarbiausių dalykų yra būti gerai informuotam, nuolat sekti politinius ir ekonominius procesus, pokyčius finansų, valiutų, žaliavų rinkose. Ir, be abejo, suprasti, kaip tie pokyčiai gali paveikti Lietuvos įmones ir gyventojus tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu.
Akivaizdu, kad tai nėra darbas, kai informaciją seki ir analizuoji tik nuo 8 iki 17 valandos, – daug svarbių dalykų pasaulyje vyksta tuomet, kai mes jau vakarieniaujame arba dar miegame. Todėl domėjimasis tuo, kas vyksta įvairiose finansų rinkose ir skirtingose pasaulio šalyse, turi būti natūralus. Tai turi būti pomėgis.
– Jūsų žmona Vaiva taip pat ekonomistė. Namie vakarieniaudami kalbate apie darbą ar stengiatės šios temos vengti?
– Namie beveik niekada nekalbame apie ekonomiką, darbą. Tiesa, kartais natūralios aplinkybės nuveda prie ekonominių diskusijų. Pavyzdžiui, prieš kelias savaites gavome laišką iš banko, informuojantį apie pritaikytas kintamas palūkanas už būsto paskolą ir artėjančias įmokas.
Peržvelgęs laišką pasakiau žmonai: „Štai, pagaliau ir mes turime naudos iš neigiamų palūkanų“ (trijų mėnesių tarpbankinės palūkanos šiuo metu yra neigiamos, jos atimamos iš būsto paskolos maržos). Mano žmona paklausė, ar aš juokauju, ir tuomet šiek tiek padiskutavome, ar tos neigiamos palūkanos yra normalus reiškinys.
Šiuo metu daugiausia šnekame apie dukrą ir su dukra, bet jai ekonomika dar visai neįdomi.
– Atrodote griežtas, o bent lašą romantikos jumyse galima aptikti? Kaip ją įsivaizduojate ir kiek ji reikalinga gyvenime?
– Pirmą kartą girdžiu, kad atrodau griežtas. Esu girdėjęs, kad mano veidas kvailas, – šyptelėjo Nerijus. – Romantika – nuvalkiotas žodis, kuris man asocijuojasi su pigiais romanais, televizijos serialais ar komercine meilės dienos švente. Vienas mano buvęs kolega, profesorius, universiteto rektorius sakydavo, kad visus žmones gali suskirstyti į dvi grupes: cinikus ir jautrios sielos. Aš tikrai nesu cinikas. Esu sentimentalus ir šiaip galiu greitai susigraudinti.
– Kaip pradedate savo dieną? Turite kokių nors įpročių ar ritualų?
– Mano diena prasideda gana anksti, dažniausiai keliuosi apie 6 valandą ryto, skaitau pasaulio naujienas, įvertinu pokyčius finansų rinkose. Kartais einu pabėgioti. Ypatingų ritualų neturiu, ryto veikla priklauso ir nuo to, kokie darbai laukia tą dieną.
Nuo ankstyvos jaunystės praktikuoju vieną ar kitą sporto šaką – nuo gimnastikos ir plaukimo iki buriavimo ir orientavimosi sporto. Jaunystėje vieną vasarą žaidžiau net beisbolą. Neturiu planų tik boksuotis. Man nepatrauklios sporto šakos, kur didelė tikimybė patirti smegenų sukrėtimą, kur sulaužytų nosį arba išmuštų dantis. Gyvenime stengiuosi vengti konfliktų, o boksas man simbolizuoja konfliktą ir tiesmuką konfrontaciją.
– Praėjusiais metais dalyvavote maratone Amsterdame ir tai ne pirmos jūsų varžybos. Kam jums to reikia?
– Ilgų distancijų niekada nebėgiojau, bet 2012 metais su dviem draugais spontaniškai nusprendėme ir susilažinome, kad visi trys nubėgsime maratoną – 42,2 kilometro. Ir maždaug po metų nubėgome. Bet tuo viskas nesibaigė, norėjosi gerinti rezultatą, bėgti ir vėl. Bėgimas kaip narkotikas, kai įgyji įprotį bent kelis kartus per savaitę bėgti, jo atsisakyti labai sunku.
Gerai, kad toks įprotis nėra žalingas, o, priešingai, leidžia palaikyti puikią fizinę formą ir dvasinę savijautą.
Pradėjęs reguliariai bėgioti ilgas distancijas niekada nebuvau peršalęs, nesirgau gripu ar kita liga. Bėgimas taip pat yra vienas lengviausių būdų suvaldyti stresą – po darbo pusvalandį ar valandą pabėgiojęs pravėdinu galvą – atsikratau visų rūpesčių.
Mano širdis džiaugiasi matant, kaip pasikeitė Lietuva per pastarąjį penkmetį, – dabar kasdien visuose parkuose, paupiuose pilna sportuojančių žmonių.
Kiekvieną savaitgalį įvairiuose Lietuvos miestuose organizuojamos bėgimo, dviračių ar multisporto varžybos. Tai sveikos ir progresyvios šalies bruožas.
Vasarą lauke žaidžiu futbolą ir tenisą, žiemą salėje – badmintoną ir skvošą.
Planuoju dalyvauti raketlone – varžybose, kur kiekvienas dalyvis turi žaisti tenisą ir stalo tenisą, badmintoną ir skvošą. Rakečių sportas žavingas ir iš dalies susijęs su mano darbu. Pavyzdžiui, žaidžiant skvošą reikia per sekundės dalį įvertinti priešininko atmušto kamuoliuko trajektoriją ir nuspręsti, kaip jį atmušti.
Reikia labai didelės koncentracijos ir greitos reakcijos – panašiai kaip ir stebint ekonomines naujienas ir jų poveikį finansų rinkoms. Tačiau daugiausia laiko skiriu dukrai – stebėti, kaip ji auga, yra nuostabu.
– Be tinkamos mitybos sportas ne toks naudingas – ko visada galima rasti jūsų šaldytuve ir ko į jį niekada neįsileistumėte?
– Savęs nevaržau – kulinarija yra mano pomėgis, o vartojamų produktų sąrašo sutrumpinimas atimtų nemažai gyvenimo džiaugsmo.
Bet mūsų virtuvėje niekada nėra kiaulienos, pieno ir svogūnų. Tačiau ant palangės auga ne tik daug prieskoninių žolelių, bet ir įvairių aitriųjų paprikų.
Aktyvioji medžiaga kapsaicinas sukuria ne tik aštrumo, deginimo jausmą, bet ir stiprina imuninę sistemą, spartina medžiagų apykaitą. Be to, aštrumas paskatina organizmą išskirti endorfinus, kurie sukuria euforijos jausmą. Žmonės turi daug gerų priežasčių mėgti aštrų maistą.
– Ką gaminti mėgstate labiausiai? Kuo galėtumėte nustebinti savo draugus?
– Keliaudamas po pasaulį visuomet parsivežu kulinarinę knygą apie aplankytos šalies patiekalus ir bent vieną išmokstu pagaminti. Lietuvoje vis lengviau ruošti egzotiškus patiekalus – nesunku rasti ir šviežių jūrų gėrybių, ir įvairių prieskonių. Mėgstu ruošti su įvairių rūšių karį, per Kalėdas ruošiu patiekalą, kurį pamėgau Peru, – sevičę – tai tigrių piene marinuota šviežia žuvis. Tigrių pienas gaunamas lengviau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, – jis gaminamas žaliųjų citrinų sultyse ištirpinus aitriąsias paprikas, česnaką ir imbierą.
– Turite kokių nors klasikinių vyriškų pomėgių? O gal jokiu būdu jūsų niekas neišvytų medžioti ar žvejoti?
– Kai turėdavau daugiau laisvo laiko, mėgaudavausi žvejyba, ypač ankstyvą rytą. Nors nesu pagavęs už delną didesnės žuvies. O medžioklėje savęs neįsivaizduoju – gyvūnų šaudymas mano sielai yra per žiauru. Vyriškiausia veikla, kuria kartais užsiimu, – tai sportinis pokeris draugų kompanijoje.
– Kokio pobūdžio kelionės jus labiausiai žavi?
– Man labai įsimintina buvo kelionė į Kambodžos džiungles, Peru aukštikalnes, taip pat – į Australijos pakrantes. Bet mes dažnai pamirštame, kad ir Lietuvoje yra fantastiškų kampelių, nusipelnančių ne mažiau dėmesio nei tolimiausi pasaulio kraštai.
Kelionės, sveikata ir švietimas yra tos sritys, kurioms nerekomenduočiau taupyti. Tiesa, išlaidos sveikatos ir švietimo paslaugoms yra būtiniausios, o kelionės – tik pagal galimybes. Tačiau noriu atkreipti dėmesį į tai, kad kiekviena kelionė atmintyje išliks daug ilgiau ir sukurs daugiau pasitenkinimo nei bet koks nusipirktas daiktas. Beveik visi daiktai yra našta – geriausiu atveju jie užmirštami ir tik užima vietą sandėlyje ar ant lentynos, bet neretai jie sukuria rūpesčių ir eikvoja laiką. Neatsimenu kelionės, kuria būčiau nusivylęs.
Apskritai manau, kad žmonės sau ir artimiesiems turėtų dovanoti ne daiktus, o potyrius – keliones, skrydžius oro balionu, treniruotes, keliones po vandeniu, apsilankymus teatre ar koncerte. Tai yra tos dovanos, kurias aš visada atsimenu, ir tos, kurias dovanodamas labai džiaugiuosi pats.
