– Kiek laiko jau nevairuojate? – pasiteiravau R.Budbergytės.
– Kokius trejus metus, kai prasidėjo pandemija. Jokio nutikimo, dėl ko būčiau nebenorėjusi vairuoti, nebuvo. Tik kai kurie dalykai, matyt, ateina su amžiumi, o eismas Lietuvoje tampa vis sudėtingesnis, ypač Vilniuje.
Pastebėjau, kad pradėjo trūkti dėmesingumo, o kai politiko darbas ir taip sudėtingas, tenka daug bendrauti su rinkėjais, reikia visa tai suderinti, kartais tampa sudėtinga. Pajutau, kad būnu šiek tiek daugiau išsiblaškiusi, taigi bijodama, kad nesukelčiau eismo įvykio, nutariau nevairuoti.
– Kaip dažniausiai keliaujate ir kas jus vežioja?
– Nemažai tenka keliauti darbo reikalais, tuomet pirmiausia kreipiuosi į patarėjus, kad jie man padėtų, vis tiek važiuoja dirbti kartu į šalies regionus. Mano dvi patarėjos vairuoja puikiai, jos visada pagelbėja.
Ir vyras neatsisako man padėti, savaitgaliais kartu pasivažinėjame po Lietuvą, puikiai praleidžiame laiką, pamatome savo šalį. Mieste neretai naudojuosi pavėžėjimo paslaugomis, nors kartais tai daryti brangu. Bet supratau, kad taksi reikia važiuoti, kai nėra spūsčių. Labai mėgstu ir vaikščioti.
– Kur Lietuvoje jums maloniausia keliauti?
– Mėgstu gimtąją Žemaitiją. Man tas kraštas ypač gražus. Bet visoje Lietuvoje yra labai daug gražių vietų. Dažnai tenka lankytis šiaurinėje ir rytinėje šalies dalyse – Rokiškyje, Molėtuose, Kupiškyje, Ignalinoje. Mėgstu Druskininkus, miškai man – vienas maloniausių vaizdų, o jei pakeliui dar pamatai ežerus...
– Ar jums patiktų, jei visur vežiotų ir lydėtų apsauga?
– Kartais atrodome lyg praėjusio šimtmečio valstybė, kuri saugo ir premjerą, ir Seimo pirmininką – visur vežioja įjungtais švyturėliais.
Kita vertus, aš tikrai žinau, kad tiek premjerė Ingrida Šimonytė, tiek Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, kai šitas Seimas pradėjo dirbti, labai norėjo atsisakyti tos apsaugos ir nė viena su tais švyturėliais nelaksto, kitų vairuotojų iš kelio negainioja. Dėl to galiu jas abi pagirti ir, manau, mums tikrai reikėtų to atsisakyti.
Tačiau prisimenu ir dėl to buvusį balsavimą Seime, tuomet buvo priežasčių ir argumentų palikti esamą tvarką. Vadovybės apsaugos tarnyba, matyt, pateikė reikalingų įrodymų, informacijos, dėl kurių politikai apsisprendė palikti tokią tvarką.
Kita vertus, dabar nematau tokių situacijų kaip prieš 15–20 metų, kai visi atsigręždavo į vežamą aukšto rango politiką. Taigi keliuose dėl to situacija pasikeitė, bet aš esu už tai, kad ta tvarka būtų dar švelnesnė, nes mes dar toli nuo skandinavų, kur tvarka kitokia.
– Kokia buvote vairuotoja, kai pati važinėjote automobiliu?
– Niekada nebuvau pašėlusi vairuotoja ir niekada nesižavėjau azartišku važiavimu. Esu žemaitė, tai atsispindėdavo ir vairuojant – žemaičiai yra lėti ir užsispyrę.
Visada buvau atsargi vairuotoja, nors vairavimas niekada nebuvo mano mėgstamas užsiėmimas. Moterys kelyje yra pastabios, sukelia mažai eismo įvykių, vengia pažeisti taisykles. Taigi ir aš buvau tokia vairuotoja – vengdavau sukurti sau ar kitiems nemalonias situacijas.
Apmaudu, kad visoje Lietuvoje dar netrūksta padūkusių vairuotojų, ypač jaunesnių, kurie skuba gyventi, lekia, kitiems sukuria pavojingų situacijų.
– Aštriai esate kalbėjusi dėl gatvių siaurinimo ir „siauraprotiško karo prieš automobilius“. Jums nepatinka, kas vyksta su eismu Lietuvoje?
– Vilniuje yra didelė problema, kad tinkamu atstumu gyvenamuosiuose rajonuose žmonės neturi viešųjų paslaugų, pirmiausia kalbu apie vaikų darželius, mokyklas. Tėvams tenka per visą miestą vežioti savo atžalas į ugdymo įstaigas.
Kolegos Seimo nariai pasakojo, kaip per pietų pertrauką važiuoja paimti vaiko ir nuvežti į būrelius kitame miesto rajone. Kai gyventojai vaikus iš Fabijoniškių veža į mokyklas Žvėryne, kyla spūstys. Deja, vaikai patys nuvažiuoti negali, nes susisiekimas viešuoju transportu nepatogus.
Vasarą Vilnius – tuščias miestas, visi išvažiavę atostogų, tad visi pajutome, kad nėra spūsčių, nes nereikia vežioti vaikų.
Miesto valdžia turi spręsti klausimą, ką daryti su vaikų darželiais ir mokyklomis, kad tėvai per 15 minučių pėsčiomis galėtų nuvesti atžalą į mokymo įstaigą. Intensyviai tiesiami dviračių takai, bet trūksta požeminių perėjų.
Teko apie tai kalbėti su Lietuvoje gyvenančias baltarusiais, kurie stebėjosi, kad mūsų šalyje tiek mažai požeminių perėjų ir vien šviesoforai. Dėl to sostinėje per mažas eismo pralaidumas, atsiranda spūstys.
O kodėl neturime požeminių perėjų? Matyt, nuolaidžiaujame nekilnojamojo turto plėtotojams. Reikia įvesti tokią tvarką, kad pastačius prekybos tinklą arba kitą objektą pagal sutartį būtų įsipareigojama sutvarkyti ir prieigas.
Apskritai Vilniuje trūksta protingo požiūrio, kaip turėti draugišką eismą automobilių vairuotojams, pėstiesiems, dviratininkams ir paspirtukininkams.
Kaip pavyzdį galima pateikti Berlyno mobilumo aktą. Ten buvo priimtas specialus įstatymas, rengtas daugelį metų. Visos politinės jėgos susitarė, kokiu keliu eiti, kad visi eismo dalyviai būtų laimingi. O pas mus kaip tik nauja valdžia, taip viskas keičiasi.
