Pasibaigus olimpiadai, prieš porą mėnesių pasidalinau mintimis palygindamas rinkimus ir sportines varžybas. Kunkuliuojančios rinkimų maratono (sportinis terminas) aistros tik dar kartą patvirtino panašumą. Ir sporte, ir rinkimuose naudojama vienoda terminologija ir „sergama“ už savo mylimą komandą.
Ir sportinių varžybų metu, ir per rinkimus būna pažeidimų. Sporte - dopingo skandalai, teisėjų papirkinėjimas, parduodamos (pralošiamos) varžybos. Rinkimuose - balsų pirkimas, „teisėjų“ – balsų skaičiuotojų - nesąžiningumas ir t.t. Bet dažniausiai visur laimi tie, kas turi daugiau pinigų. Ir svarbiausias panašumas, kad be laikinai padidėjusio adrenalino kiekio, tiesioginiam žmonių gyvenimam, išskyrus pačius dalyvius, įtakos neturi nei sportinės varžybos, nei rinkimai. Taigi nesikartosiu.
Rezultatai jau aiškūs, ir visai nesvarbu, kas bus ministras pirmininkas ir kokia bus koalicija. Politologai, ekspertai ir komentatoriai dar keletą savaičių nagrinės rezultatus, formuojamų koalicijų variantus ir postų dalybas. Po to viskas aprims. Kas toliau?
Vienintelės iš tiesų vertingos pamokos - tai pirmiausia kartu su rinkimais vykusio referendumo rezultatai, parodę, jog žmonės, nežiūrint visos propagandos mašinos, dar turi savo sveiką nuovoką ir nebijo savo nuomonės pareikšti.
Antra pamoka, kurios per dvidešimt metų taip ir neišmokstame, kad vadinamam elitui nusispjauti į žmonių nuomonę. Ypač neramina tai, kad visuomenės nuomonės nepaiso „Konstitucijos garantu“ save pasikrikštijusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tikriausiai Seimo pirmininkės Irenos Degutienės paverkšlenimai, kad Lietuva slysta autoritarizmo keliu ir gali būti lyginama su Aliaksandro Lukašenkos režimu, nėra visai be pagrindo.
Jeigu tikėčiau atstovaujamąja demokratija ir būčiau Darbo partijos lyderių vietoje, po to, kai prezidentė (ta pati, kuri kelis mėnesius be perstojo ragino visus eiti į rinkimus) nusprendė nepaisyti rinkėjų nuomonės ir pareiškė jog Darbo partija koalicijoje nepageidaujama, jau šiandien pat sukviesčiau savo rėmėjus - o jų šimtai tūkstančių - prie prezidentūros ir pareikalaučiau prezidentę atsistatydinti.
Bet kadangi Darbo partijos, kaip ir visų kitų partijų, lyderiai savigarbos neturi, tokios įvykių raidos nesitikėkime. Išvadas turi pasidaryti patys rinkėjai ir patys savo pasirinkimą apginti. Aš nerinkau, todėl ir šis draskymasis dėl valdžios postų manęs nejaudina ir tik pralinksmina bei paįvairina ilgo „bank holiday“ savaitgalio dienas, bet referendume balsavau ir negaliu likti abejingas, kai mano pasirinkimo nepaisoma.
Būtent referendumas turėtų būti vienas iš pagrindinių kovos su oligarchais ir jiems tarnaujančiais biurokratais ginklas. Iki šiol juo pasinaudoti beveik neturėjome galimybių, todėl jau artimiausiu metu pagrindinis siekis - kad ši teisė būtų ne tik popieriuje, o realiai įgyvendinama. Ir ne tik tada, kai Seimo nariai susimylės - būtina pasiekti, kad visuomenei referendumo surengimo iniciatyva būtų užtikrinta žymiai sumažinus parašų, reikalingų siekiant jį surengti, skaičių.
Šis tikslas, bent kuriam laikui, galėtų suvienyti visus, kurie neabejingi tam, kas vyksta Lietuvoje. Žinau, kad referendumo klausimas jau buvo keliamas ne kartą, bet tai, kad nepavyko pasiekti rezultato, reiškia tik tai, kad nebuvo dedama pakankamai pastangų, jog ne visos priemonės buvo išnaudotos ir gal nebuvo tam pribrendęs laikas.
Manau, jog žinant išreikštą piliečių valią dėl atominės elektrinės ir girdint balsus iš pačių aukščiausių valdžios ešelonų ją bandant kvestionuoti (D. Grybauskaitės „paskaičiavimu“ – tik trečdalis Lietuvos gyventojų prieš atominės elektrinės statybą!), dabar išties tinkamas laikas ne tik tam pasipriešinti, bet ir sugrįžti prie referendumų rengimo klausimo.
Norint tai pasiekti, reikia naudotis visomis įmanomomis priemonėmis – parašų rinkimas, piketai (tiek Lietuvoje, tiek prie ambasadų užsienyje), demonstracijos, nepaklusnumo akcijos, atsisakymas bendradarbiauti su valdžios struktūromis, netgi visuotinis politinis streikas. Prie šios iniciatyvos, manau, prisidėtų ir gausi emigrantų bendruomenė, kuri jau išmoko pastovėti už savo teises (prisiminkime D. Grybauskaitės „pasveikinimą“ Čikagoje) ir kuriai rūpi dvigubos pilietybės klausimas (tikiu, kad referendume jis taip pat bus išspręstas teigiamai).
O kai tikslas bus pasiektas ir visuomenė savo iniciatyva galės inicijuoti referendumus – vienas iš pirmų keliamų klausimų Lietuvos piliečių apsisprendimui turėtų būti prezidento institucijos panaikinimas. Atsisakius prezidento institucijos, tai išties padėtų apsisaugoti nuo lukašenkinio tipo autoritarizmo grėsmės.
Tik iniciatyva iš apačios, naudojant spaudimą valdžiai, gali priversti valdžiažmogius atsižvelgti į teisėtą visuomenės reikalavimą. Dalyvavimas akcijose parodys, kad mums ne vis vien, kas vyksta Lietuvoje, bet svarbiausia leis sustiprinti pasitikėjimą savimi, išmokys organizuotis, padės keistis mums patiems ir keisti Lietuvos veidą.
Tad nenusiminkime ir neliūdėkime, kad pasibaigė mus linksminęs rinkimų šou ir nebus artimiausiu metu nieko įdomaus. Viskas tik prasideda... Jei to norėsime. Ir nors Lietuvoje mūsų jau mažiau kaip trys milijonai, bet pasaulyje dar ne! Tad pabandom iš naujo.