Gimnazijoje supratau, kad nereikia demonstruoti savo proto, nes nieko gero, išskyrus moksliuko pravardę aš negausiu. Tačiau už kiekvieną prastesnį pažymį man tekdavo valandų valandas klausytis pamokslų ir paskui kelias savaites gyventi lyg kalėjime – nei televizoriaus, nei telefono, nei interneto. Tekdavo nusileisti.
Bandžiau priešintis, bet vos tik bandydavau atsisakyti kokio būrelio ar užsimindavau, kad daugiau nenoriu lankyti muzikos mokyklos, namie iškart kildavo skandalas. Mama per dienų dienas užsiraukusi nekalbėdavo su manim, nepadėdavo net tėčio prašymai. Paskui tuos nekalbėjimus keisdavo verksmas, pasakojimai apie tai, kaip ji stengiasi dėl mano ateities, apie tai, kad viską man aukoja ir kad aukojasi tik dėl manęs. Primindavo man savo darbą, kurio atsisakė, kad mane užaugintų ir išlavintų ir net sugebėdavo prikišti pinigus, kuriuos sumokėjo už mano mokslus.
Kol buvau mažesnis, visą laiką jausdavausi kaltas. Dėl mamos ambicijų pakeičiau tris mokyklas, nes jai vis atrodė, kad ten negausiu mistinio kažko, ką man tikrai suteiks kitur. Kiekvieną dieną tikrino mano pažymių knygelę, o vėliau el. dienyną. Nuveždavo mane į kiekvieną užsiėmimą, vykstantį po pamokų ir laukdavo mašinoje, kol jis pasibaigs.
Gal kokioje septintoje klasėje vėl pradėjau priešintis – atsidūręs jaunimo centre sėdėdavau už durų, neidamas nei į salę, nei į kabinetus. Ar tiesiog slankiodavau koridoriais. Kelis kartus dvi valandas slėpiausi tualete. Sužinojo, vėl sukėlė skandalą, prikišo nesamus draugus, kurie veda mane iš kelio, vėl privertė pakeisti mokyklą.
Tada aš tikrai susitaikiau. Nuleidau rankas. Dabar galvoju, kad reikėjo man nors apie tai pasakyti. Psichologui, kokiai padoresnei mokytojai. Parašyti į interneto portalą... tik aš tyliai kenčiau, pavyzdingai baigdamas klasę po klasės, kad ji galėtų manimi girtis giminės susiėjimuose.
Tačiau dabar padėtis pasikeitė. Visų pirma – aš jau ne vienas. Kažkaip atsitiktinai išsikalbėjome su viena klasioke, kuri pati turi panašių problemų. Tiksliau pasakius - turėjo. Jos tėvai neseniai išsiskyrė ir mama visą dėmesį nukreipė į keršto planus buvusiam vyrui.
Mes bendraujame jau pusę metų. Abu gavom pasiūlymą išvažiuoti į Didžiąją Britaniją. Mano merginos tėvas atidarė savo firmą ir jam reikia jaunų sąžiningų darbuotojų, kurie sutiktų dirbti ir gyventi ten mažiausiai metus. Kitąmet aš baigsiu dvyliktą klasę, ir birželio mėnesį jau būsiu pilnametis.
Bet kai pasakiau apie planuojamą kelionę mamai, mano gyvenimas, ir taip buvęs nepavydėtinas, pavirto ištisiniu pragaru. Ji keikia mane visokiais žodžiais, kelia isterikas, verkia. Greitoji pagalba jau atmintinai žino kelią į mūsų namus, nes kviečiam ją tris kartus per savaitę, dėl mamos hipertoninių krizių ir širdies. Tėvo nervai taip pat nelaiko, jis tolimųjų reisų vairuotojas, paprastas žmogelis, kuris net nebando spręsti problemos. Ar jo nėra namuose ar tūno su draugais žvejyboje ir dirbtuvėse, kurias įsirengė už namo.
Man skambina močiutė ir bando „atvesti į protą“, pasakoja, koks svarbus išsilavinimas, tarsi metai užsienyje padarys iš manęs nevisaprotį. Taip kad puolimas vyksta iškart keliais frontais.
Atsakymą dėl darbo reikia pateikti kitą savaitę. Aš linkęs atsakyti teigiamai, dabar jau vien dėl to, kad pabėgčiau iš namų.
Bet vakar prie manęs priėjo tėvas. Pirmą kartą atsisėdo greta, pasikalbėti žmoniškai. „Gal tu nevažiuok? Ji gi iš proto išsikraustys. Negali be tavęs gyventi. Tu jai viskas, supranti?“
Ir dabar aš nežinau, ką man daryti. Žinau – jei neištrūksiu dabar, neištrūksiu jau niekada. O tėvo akys - kaip primušto šuns. Ir greitoji pagalba, vėl prie mūsų baltai dažytos tvoros...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
