Anksčiau dėl viso šito kaltindavau save. Kaltindavau paauglystę. Tačiau laikas bėgo. Pykčiai stiprėjo. Susirgau gana sunkia liga. Ir, mano nuomone, nuo nervų ir įtampos.
Ligai įsibėgėjus, mama sėdėdavo prie manęs. Buvo dienų, kai negalėjau atsikelti iš lovos, bet pramerkusi akis išvysdavau mamos akis, kupinas ašarų.
Pradėjus sveikti, man „pavažiavo stogas“. Hormoniniai vaistai, nežinia ar išgysiu, ar nebus jokių ligos padarinių, vedė mane iš proto. Įklimpau į depresiją. Lankiausi pas psichologus, gėriau raminančius preparatus.
Taip. Pasveikau. bet savęs nebekaltinu dėl dabartinių mūsų pykčių. Aš stengiuosi išlikti kuo šaltesnė, nesipriešinti. Tačiau man pavyksta ne visada.
Aš juk irgi žmogus. Aš taip pat turiu jausmus. Ir aš pavargau. Giliai viduje jaučiuosi išsekusi. Visiškai išsisėmusi. Pavargau kariauti su, rodos, pačiu brangiausiu žmogumi. Pavargau kentėti girdint, kaip mane dergia paskutiniais žodžiais, vadindama „šavalka, narkomanė“ ir t.t..
Nesu aš nei „šavalka“, nei narkomanė. Nežinau, kodėl ji taip mano.
Kad turėjau vaikiną? Juk man 17.
Kad mano draugai daugiausiai yra vaikinai? Nesu tokia kaip visos. Nemoku bendrauti su panelėmis.
Narkomanė? Nes sirgdama depresija pagaliau pradėjau matyti saulės spindulėlius aukštai virš savęs, nes pradėjau šypsotis?
Nejaugi tai normalu? Negi tokie santykiai su mama yra normalūs? Nemanau.
Viskas, ko man trūko, ko aš norėjau, tai tiesiog atvirų pokalbių su ja. Galbūt dabar viskas nebūtų taip kaip yra.
Nuolatos girdėdavau žodžius iš močiutės, kitų artimųjų: „Kai prarasi mamą, žinosi, ką ji reiškia“. O ar kas nors pagalvojo, kad mama mane gali prarasti greičiau nei aš ją?
Matyt, nėra niekam atėjusi į galvą mintis, kad galiu prieš save pakelti ranką. Visi manydavo, kad esu stipri. Nesaš visada su šypsena, visada laiminga. Nors viduje ant bedugnės krašto sėdžiu. Niekas to nepastebėjo.
Gal ir gerai. Galbūt taip ir turėjo būti. Galbūt toks mano likimas?
Bet ne. Aš nežadu griauti sau gyvenimo, ar jį užbaigti, nors ilgai ir rimtai apie tai svarsčiau.
Aš tiesiog nuo jos atitolau. Ji nieko apie mane nebežino. Ji nežino, kas darosi mano galvoje ir širdyje. Ir jaučiu, kad ji manęs visiškai nebepažįsta.
Norėčiau kreiptis šiuo savo laišku į mamas. Būkite supratingos savo vaikams. Jūs esate pats artimiausias žmogus gyvenime. Neleiskite nutolti savo vaikams nuo jūsų. Būkite atidžios ir atkaklios.