Mano dėdė, tėvo brolis, girtas ginčo metu nužudė kitą savo brolį. Du jo vaikai irgi pateko į kalėjimą už vagystes, o iš ten grižo tapę narkomanais.
Mano tėvas alkoholikas už įvairias muštynes taip pat nuolatos turėjo reikalų su teisėsauga. Mano brolis paauglystėje vogė iš parduotuvių ir dėl to buvo įtrauktas į nepilnamečių įskaitą. Suaugęs girtavo ir smurtavo prieš žmoną ir vienintelę savo dukrą, tokiu būdu tęsdamas savo santykius su policija.
Mano sesers dukra su kompanija iš neapykantos Dievui padegė medinę bažnyčią ir už tai gavo 7 metus kalėjimo. Iš mamos pusės vienas mano pusbrolis atsėdėjo už pinigų padirbinėjamą, kitas už automobilių vagystes, trečias už vagystes ir turto prievartavimą.
Beje, paskutinis paminėtas pusbrolis šiuo metu yra gerai Marijampolėje žinomas valkataujantis bomžas, daug metų neturintis stogo virš galvos. Mano teta jo išsižadėjo.
Aš, būdama maža, irgi vogdavau įvairias smulkmenas ir maistą iš parduotuvių, pinigus iš klasiokų striukių, pakabintų mokyklos rūbinėje. Nei karto nebuvau pagauta. Bet užtat vėliau vos išvengiau teistumo dėl mažamečio sumušimo – supykusi patempiau už ausies sūnaus skriaudiką.
„Kažkokia banditų šeima“, – pagalvotų daugelis. Nieko panašaus. Mūsų giminėje – ne vien tik nusikaltėliai. Yra ir advokatas, teisėjas, gydytoja, ekonomistas, policininkas, karininkas, direktorius ir pedagogas.
Bijodama ir žinodama giminės prakeiksmą, stengiausi savo vaikus auginti griežtai, kad jie nepakartotų giminės klaidų ir užaugtų dorais, sąžiningais piliečiais. Ir man visai neblogai sekėsi, kol vaikai nepasiekė paauglystes. Nuo tada jų nebenuvaldau.
Vyriausias nusiskuto plikai, užsiaugino raumenis, susidomėjo sunkiuoju roku, paslapčia pasidarė tatuiruotę, profesionaliai pradėjo lošti kortomis pokerį, gerti alų ir rūkyti.
Jauniausias nepaiso autoritetų, ginčijasi su mokytojais, keistai nusikirpo plaukus, renkasi keistus rūbus, susidomėjo keista muziką ir, išmokęs ją groti gitara, nuolat terorizuoja kaimynus. Be to, jis lanko kung fu būrelį tam, kad jo visi bijotų.
Kartą, slapčia pasigaminęs mūsų automobilių raktų kopiją, naktimis, kai mes miegojome, be vairuotojo pažymėjimo (nes yra nepilnametis) važinėjosi po miestą, kol mes jo „nesupakavome“. Ačiū Dievui, nieko nenužudė ir pats liko gyvas. Tiesa, jis kol kas negeria ir nerūko. Bet užtat grasina vasarą pabėgti į užsienį, nes jam patinka laisvė.
Ir taip elgiasi nuo vaikystes mylimi ir gerai auklėjami vaikai, kurių mokymosi vidurkis yra 8-10 balų!
Remdamasi savo patirtimi, padariau išvadą: Kiek nori gali stengtis dėl savo vaikų, kokias nori sąlygas jiems sudaryk, kaip nori auklėk, išklausyk, padėk, bet ateina laikas, ir jie vistiek viską pamiršę parodo savo „aš“. Ir tas jų „aš“ labai greitai gali prišaukti bėdą, sugriauti likimus, ir tu nieko negali padaryti.
Anksčiau visada kaltinau nusikaltėlių tėvus, galvodama, kad jie kalti dėl savo vaikų nusikaltimų. Dabar jau nebe. Dabar aš juos pateisinu. Nes žinau – kalti tikrai ne jie. Kalti arba genai, arba aplinka, arba tas šiuolaikiškas beprotiškas gyvenimas, skatinantis mūsų vaikus norėti daugiau, iškart ir tuojau pat.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
