Nuo pat tada, kai save atsimenu, girdėdavau motinos nuolat sakomus žodžius aplinkiniams: „Aš negaliu, man juk reikia vaikas užaugint, aš neturiu laiko, nes man reikia vaikas užaugint, aš gyvenu skurdžiai ir nieko neturiu, nes man reikia vaikas užaugint.“
Aš jaučiausi tarsi kažkokia našta motinai, dėl kurios ji patiria visus tuos „neturėjimus“ ir „negalėjimus“, visą tą neturtą ir „ypatinguosius poreikius“. Aš ją myliu ir gerbiu, taip, aš dėkingas, kam mane ji augino, bet net ir dabar tas jos „man reikia vaikas užaugint“ rėžia ausį. Juk aš jau užaugau, negana to – subrendau. Kiek pasaulyje yra vienišų motinų, kurios ne vieną, o kelis vaikus vienos užaugino?
Be to, realiai mes niekada ir neskurdom. Labai daug seneliai, kiti giminės padėdavo.
Dar reikėtų pasakyti, kad mano močia labai konservatyvių pažiūrų ir labai pamaldi. Mane ji nuolat tempdavosi į bažnyčią, o po atskiro kambario išsikovojimo net du metus turėjau vaikščioti sekmadieniais į bažnyčią ir ruoštis komunijai, sutvirtinimui. Suprantu, kad tai nieko bloga ir bažnyčioje blogo nemoko, bet tada jaučiausi tikrai „sutvarkytas“.
Motina vis pabrėždavo, kad kaip jau gyvensiu paskui, jai nerūpi, bet kol kas jos pareiga yra „sutvarkyti“ mane. Tai yra, privesti prie visų komunijų, birmavonių ir dar kažko – neužfiksavau, kas į jos tą sąvoką „sutvarkyti“ įeina.
Gėda prisipažint, tačiau iki „niolikos“ metų aš miegodavau su močia vienoje lovoje. Ir ji to nepatingėdavo pabrėžti aplinkiniams: „Štai koks geras tas mano vaikas, tikras mamyčiukas, nuo manęs nė per žingsnį, net vienoje lovoje miegam.“
Nepamenu, kiek man tiksliai buvo, 12 ar 14 metų, kai supratau, kad tai – didžiausia nesąmonė ir pareiškiau nemenką protestą. Nereikia juoktis, kad anksčiau nesupratau. Tai atrodė natūralus dalykas, nes niekada kitaip ir nebuvo.
Na, bet kai pasidarė man gėda dėl to, aš taip motiną pastačiau ant ausų, kad išsikovojau atskirą kambarį ir teisę užsidaryti duris, o močia galėdavo įeiti tik pasibeldusi. Oho, kiek buvo skambučių giminaičiams, tetoms, dėdėms ir skundimosi, jog man paauglystės krizė prasidėjo. Kiek ji su visais konsultavosi. O jau kiek ašarų... Ir vis man sakė: „Tu mane privesi... Aš tau sakau, tu mane galiausiai privesi.“
Apie tas ašaras – atskira kalba. Vos kas, tuoj jai nosinaitės reikia. Lengvai susigraudina, lengvai viskuo patiki... Prisipirko visokių žirnelių ir cukrinukų, vadinamų homeopatiniais vaistais, visokių brangių maisto papildų ir pradėjo tikėti, kad sulieknės. Apskritai, koks agentas ką pasiūlo, ji perka. Mano žodžių ji neklauso, tik išsilieja ant manęs.
Ir šiaip, užknisdavo ji visada mane. Visą savaitgalį turėdavau tupėti su ja namie. Kai eidavau į mokyklą ar treniruotes, tik joms pasibaigus ji skambindavo, kontroliuodavo. Jei pavėluodavau 5 minutes, tuoj skambindavo. O, kaip dėl šios priežasties aš laukiau pilnametystės! Kaip svajojau, kad išeisiu atskirai gyventi.
Pradėjau kurti planus, kur mokysiuosi, ką dirbsiu. Motina irzo, pastebimai prastėjo jos nuotaika. Galiausiai net susirgo. Tada aš spėjau susirasti merginą. Bet nieko, kaip susirgo, taip greit ir pasveiko. O tada aš net nespėjau apsidairyti, kai mano mergina išgaravo.
Ir pradėjo motina kurti planus apie mano ateitį. Jai, pasakyčiau, velniškai sekėsi. Nedetalizuosiu, bet jai pavyko nusipirkti didžiulį kotedžą. Ir motina man pareiškė: „Jokių studijų Vilniuje, lieki gyventi namie, aš dėl tavęs kotedžą pirkau, jį tau ir užrašysiu su laiku.“
„Gerai“, – pagalvojau ir, vos tik išlaikęs abitūros egzaminus ir įstojęs mokytis neakivaizdžiai, susiradau darbą rajono centre.
Tokių amatininkų kaip aš trūksta (tyčia nerašysiu, kokių, kad nebūčiau atpažintas). Miestelyje nuoma nebrangi, tai ne Vilniaus kainos. Tad ruošiausi išsinuomoti butą ir apsigyventi su savo nauja mergina, kurios atsiradimas mano gyvenime iki pat širdies gelmių įskaudino motiną.
Ji pasakė, kad kol mergina mokosi ir dar neteka už manęs, net negalvočiau gyventi po vienu stogu. Motina, kaip minėjau, yra konservatyvi ir pamaldi. Ne kartą nugirdau, kaip kalbėdama telefonu sakė, jog aš su savo mergina nebūsiu laimingas – jos charakteris motinai nepatinka. Vieną panelę nuo manęs ji jau „atmušė“ mokyklos laikais, tad bijau to paties scenarijaus.
Motina man nupirko ir naują mašiną – „ledinę“ Volvo. Ir pasakė: „Į darbą važinėsi.“
Tiesa, akivaizdžiai prie mano merginos nesikabinėja, juolab, mano mergina tik savaitgaliais ir ateina pas mus (ir tai ne kiekvieną savaitgalį). Kai ji nakvoja pas mane, motina eina iš proto. Apskritai jos nervai pašlijo, netgi kartais man panaši į beprotę. Kartais naktį atsikėlusi eina pagurkšnoti degtinės, nes kankina nemiga – ypač, kai pas mane mergina nakvoja.
Močia pasidarė labai įtari, kelis kartus netgi užsiminė apie tai, kaip jos pasiklauso, kad namuose ir jos telefone yra įrengtos blakės. Pagaminusi vakarienę ji laukia manęs grįžtančio iš darbo „minutė į minutę“.
Jaučiuosi dabar tikrai „sutvarkytas“.
Išeiti vis dėlto gyventi atskirai, kaip mano močia sako – „ant savo šiknos“, ir atsisakyti aprūpinto gyvenimo? Bet tada motina man vis tiek ramybės neduos. Ji vaidins sergančią, mirštančią, o gal ir tikrai pasiligos, nes, kaip minėjau, jos elgesys man kelia nerimą.
Ar bandyti gyventi kotedže ir kažkaip vėl padaryti revoliuciją, kaip tada, kaip išlipau iš močios lovos? Jei taip, tada kokiu būdu tą perversmą padaryti ? Gal kas turite fix idėjų?
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų sausio 4 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
