O buvo taip. Radau skelbimą, kad Vokietijoje reikalinga slaugė. Nutariau – važiuosiu. Ir neprašoviau. Šeima pasitaikė gera. Gyvenimo ir darbo sąlygos irgi. Turėjau atskirą kambarį, atskirą dušą su tualetu, televizorių su lietuviška televizija ir net kompiuterį su internetu.
Mano pareigos buvo tokios – reikėjo 3 kartus per dieną pagaminti sau ir senelei valgyti iš dukterėčios (močiutė savo vaikų neturėjo) parvežtų produktų, kasdien nuvalyti dulkes, vieną kartą per savaitę išplauti grindis, padėti senelei nusiprausti, apsirengti, nusirengti, susišukuoti, palydėti į lauką, priminti išgerti vaistus ir... kaip ir viskas. Daugiau nieko dirbti nereikėjo.
Visą likusį nuo buitinių darbų laiką galėjau leisti savo nuožiūra. Galėjau eiti pasivaikščioti, prieš tai įsitikinusi, kad senolei nereikia mano pagalbos. Galėjau leisti laiką savo kambaryje prie kompiuterio, galėjau žiūrėti televizorių.
Jeigu senelė būdavo tinkamos nuotaikos, pabūdavau ir su ja. Tada mes bendraudavome, kalbėdavomės įvairiomis temomis, ji rodydavo savo nuotraukas ir dalindavosi prisiminimais.
Vieno tokio bendravimo metu močiutė pasakė – kažkur girdėjau, kad mirštančio žmogaus jokiu būdu nevalia grąžinti atgal į gyvenimą. Nes jeigu grąžinsi ir prievartą laikysi šiam pasaulyje, jis niekada nepateks į Rojų. Todėl jeigu pamatysi, kad aš mirštu, net nedrįsk manęs gelbėti ir gaivinti. Leisk man išeiti.
Pažadėjau negaivinti, bet žodžio neištesėjau.
Visai netrukus po mūsų pokalbio senelei atsitiko nelaimė. Ji parkrito ir labai smarkiai užsigavo koją. Aš pamaniau, kad jai lūžo klubo sąnarys. Dukterėčia manė kitaip. Jai atrodė, kad senelė simuliuoja. Ji neva anksčiau dažnai taip darydavo. Todėl liepė man nekreipti į dejones jokio dėmesio ir eiti miegoti.
Miegoti nenuėjau ir prasėdėjau prie močiutės visą naktį. Ryte ji net atsisakė keltis. Tokia buvo išvargusi nuo skausmo. Bet dukterėčios nuomonės tai nepakeitė. Ji liepė nenusileisti, pakelti ją per prievartą ir išvažiavo į darbą.
Padariau, kaip buvo liepta. Senelę pakėliau, aprengiau ir palydėjau iki jos fotelio. Vos ji į jį atsisėdo, iškart prarado sąmonę. Net neaiktelėjusi.
Iš pradžių net nesusigaudžiau, kas atsitiko. Matau, kad kažkaip keistai nulinko senelės galva, matau, kad kažkaip keistai, lyg plaukiodamos iš vienos pusės į kitą pradėjo bėgioti akys, ir nesuprantu, kame reikalas. Tik po kokios sekundės, kai pamačiau, kad nekvėpuoja, susigaudžiau, kad reikalas rimtas – senelė miršta, ir puoliau gaivinti.
Išėmiau jai iš burnos protezus, papurškiau jai po liežuviu nitroglicerino (kažkur skaičiau, kad taip reikia daryti) ir pradėjau daryti širdies masažą! Pamačiusi, kad senelė neatsigauna, puoliau skambinti į greitąją pagalbą ir giminėms. Kol visi suvažiavo, įvyko stebuklas – močiutė atsigavo. Tačiau jau nieko neatpažino ir nesiorientavo aplinkoje.
Į greitosios pagalbos gydytojų klausimus, kas atsitiko ir ką aš dariau, atsakiau – senelė prarado sąmonę, papurškiau nitroglicerino ir dariau širdies masažą.
Jie man atsakė, kad padariau didžiulę klaidą – tokią, kokią daro dauguma žmonių. Purkšti nitrogliceriną sąmonės netekusiam žmogui, nežinant nuo ko jis ją prarado, draudžiama. Nes tai jį gali ir pražudyti. Kažin, ar taip nebus ir šiuo atveju?
Kaip aš tada išsigandau tai išgirdusi, net nemoku ir nupasakoti. Išsigandau, kad mane apkaltins žmogžudyste ir pasodins į kalėjimą! O aš gi nieko blogo nenorėjau. Nenorėjau žudyti! Aš tik norėjau padėti!
Kaip viskas baigėsi? Manęs, ačiū Dievui, neapkaltino, o senelė numirė. Tą pačią dieną namuose. Miegodama. Į ligoninę tada greitoji pagalba jos vis dėlto neišvežė. Nes atvažiavo šeimos gydytojas ir pasirašė raštą, kad apsiima ją gydyti namuose.
O gydymas buvo toks: jis jai sudavė kažkokių raminamųjų vaistų, ir ji užmigo. Ir užmigo visiems laikams. Ir niekas net nesužinojo, nuo ko numirė, nes skrodimo niekas taip ir nedarė. Štai jums ir išgirtoji vokiška medicina, ir požiūris į seną žmogų, ir vokišką tvarką...
Beje, mačiau senelės mirtį. Tuo metu buvau šalia. Ji tik giliai įkvėpė, stipriai riktelėjo, susipurtė ir neiškvėpė. Uždegiau žvakutę. Sukalbėjau lietuvišką maldą ir su ašaromis akyse paprašiau mirusiosios atleidimo už tai, kad neišpildžiau paskutinio jos noro – nesugrąžinti. Tikiuosi, ji ten, anam pasaulyje, ant manęs už tai labai nepyksta ir kad mano klaida nesutrukdė jai patekti į savo Rojų...
O aš sau nuo to laiko prisekiau – daugiau niekada negaivinsiu mirštančio žmogų. O kam? Tam, kad prailginčiau kančias?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
