Neseniai turėjau nuotykį, kurį galima būtų pavadinti taip – pažintis su dabartinės antrosios pusės draugais. Čia tik jaunos panelės galvoja, kad svarbiausia patikti mylimojo tėvams, o tokios kaip aš, senokai įžengusios ketvirtą dešimtį, tokių iliuzijų neturi.
Jei jūsų santykiai geri, pažintis su tėvais niekis, svarbiausia savo pusėn palenkti vyro draugus. Nepatiksi tai kompanijai, manyk, santykiai žlugo – anksčiau ar vėliau mylimasis ras priežastį išsiskirti, ir nieko čia nepadarysi.
Mūsų atveju dėl tos pirmos pažinties iškilo viena problemėlė: draugai laikosi pozicijos „kuo jaunesnė, tuo geriau“ ir „po dvidešimt penktojo gimtadienio moteris tinkama tik nurašyti“, „gimdžiusi – išvis nulis be pagaliuko“.
O aš lyg tyčia jau senokai peržengiau tą amžiaus ribą, po pirmos santuokos auginu du vaikus ir dar už saviškį trejais metais vyresnė. Paaiškėjo, vyresnė ir už visus jo draugus. Jų akimis žvelgiant, man, ko gero, laikas ne su vyrais prasidėti, o susivyniojus į paklodę tyliai šliaužti kapinių link.
Žodžiu, neturėdami kur dėtis, vyrukai mus pakvietė savaitgaliui į pirtį sodyboje. Net apsidžiaugiau. Visą gyvenimą mėgau iššūkius, o dabar kaip tik pasitaikė puikiausia proga parodyti, ko esu verta.
Kai atvažiavom, visi jau buvo susirinkę. Vos išlipusią iš automobilio mane tuoj nužiūrėjo mylimojo draugai, o dar įdėmiau – jų jaunos ilgakojės draugės. Maždaug taip, kaip žiūrima į nemadingus skudurus.
Jei būčiau jaunesnė, vien nuo tų žvilgsnių, ko gero, būčiau susigūžusi ir apsiverkusi, o paskui paprašiusi mane parvežti namo... Bet spuoguota paauglystė jau liko tolimoje praeityje, tad išdidžiai praplaukiau pro šalį su pagal savo pačios firminį metodą raugtų šašlykų puodu.
Pasisveikinom, susipažinom, tuoj buvo pasiūlyta eiti atšvęsti pažintį.
Netrukus vyrai atsipalaidavo, prasidėjo kalbos, ir aš tikrai neketinau tyliai tūnoti kamputyje. Po kelių minučių prisijungiau prie įvairiomis temomis kalbančios kompanijos ir labai sėkmingai. Kai gyveni įdomų gyvenimą, o kai kurias problemas tam tikru tarpsniu išmoksti spręsti pati, gali puikiausiai sudalyvauti „vyriškuose“ pokalbiuose.
Mylimojo draugų akyse galėjau įžvelgti nuostabą. Net pasijutau kaip kažkokios legendos herojė. Susidarė įspūdis, kad kompanija pirmąsyk mato tokį stebuklą – moterį, su kuria realiai galima pasikalbėti, o ne vien tik „išdulkinti“ ir pavaryti šalin.
Kol mes puikiai leidom laiką, nepatenkintos tokiu įvykių posūkiu jaunosios draugės trynėsi aplink, bet gaila, o gaila, taip ir nerado ką pasakyti. Teko joms sukinėtis aplink stalą ir čiauškėti niekus savo rate.
Purvini indai manęs nedomino, juo labiau, kad kalba pakrypo dar įdomesne linkme – dabar jau apie kosmosą ir aukštąsias materijas, ir aš, mintyse padėkojusi visoms perskaitytoms knygoms, sklandžiai įsiliejau į diskusiją tema „ar yra gyvybė Marse“.
Kai atėjo šašlykų eilė, vyrukai patyrė dar vieną kultūrinį šoką. Ką jau ką, o per savo gyvenimėlį keliomis negudriomis manipuliacijomis išmokau puikiai išrinkti ir paruošti mėsą kepti. Apspangę ir nuo aromato, ir nuo sultingų minkštų kepsnių, vyrukai puolė sveikinti mano palydovą puikiai padirbėjusį, o sužinoję, kad čia mano darbas, pradėjo žvilgčioti į maniškį su blogai slepiamu pavydu.
Po šašlykų atėjo eilė ir pirtelei, kurios nekantriai laukiau. Kol jaunosios draugės gūžėsi įsisupusios į rankšluosčius, aš ramiausiai įžengiau į pirtelę nuogutėlė. Jau seniai nejaučiu jokių kompleksų ir tikrai nesu to amžiaus, kada turėčiau atsisakyti malonumo kaitintis nuoga. Visai nesvarbu, ar krūtys styro kaip špygos, svarbiausia, kaip išdidžiai tu jas neši. O aš savas nešioju su visu deramu orumu, tad vyrai tai deramai įvertino.
Kitą rytą vyrija slampinėjo apspangusi ir ne visai laiminga. Bent trejetas skundėsi prasta savijauta ir galvos skausmais. Kai iš rankinės iškrapščiusi apdalinau juos vaistais nuo skausmo, žiūrėjo į mane lyg į kokią deivę, išgelbėjusią juos nuo siaubingos žūties, o kai papasakojau, ką aš darau, kad nejausčiau pagirių ir kodėl jaučiuosi šviežia lyg agurkėlis, patyrė trečią kultūrinį šoką.
Ketvirtąjį patyrė, kai kažkaip leptelėjau apie savo pajamas. Čia tik savaitgaliais leidžiu sau kartais atsipalaiduoti, visą likusį laiką juodai ariu, kad užtikrinčiau sau ir savo vaikams patogų gyvenimą.
Vienas vyrukas, aršiausias jaunų pupyčių gerbėjas, supratęs, kad jo draugas manęs neišlaiko, o aš jo neprašau nei kosmetikos, nei kelionių, nei brangių drabužių, o finansinę atsakomybę dalinamės perpus, net žagtelėjo. Ir garbės žodis – su neapykanta vogčiom žvilgtelėjo savo dvidešimtmetės blondinės link.
Į namus išvažiavau susidraugavusi su visais vyro draugais ir, spėju, palikau jiems neišdildomą įspūdį. Prieš tai vengę net skambinti, kada esu namuose, kitą savaitgalį susitarė susitikti pas mus, o aš pažadėjau aprūpinti juos alumi... Tai buvo, ko gero, didžiausias kultūrinis šokas.
„Tu išnešei jų smegenis“, – kikeno maniškis, kai važiavom į namus.
Aišku, išnešiau. Tam, kad išneštum vyrui smegenis, tikrai neužtenka riesto užpakaliuko ir jauno veidelio. Reikia dar ir patirties. Tad, moteriškės, vykit lauk visus savo kompleksus – patirtis svarbiausia. Niekas mūsų nenurašys, kol pačios savęs nenurašėme.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
