Pažadas Joninių naktį
Buvo Joninės ir užsukau pas savo seną gerą draugą, sėdėjom dviese jo kieme ir plepėjom. Tą dieną pas jį atėjo jo pažįstamas.
Aš kaip šiandien prisimenu jį ateinantį. Visada neigiau meilę iš pirmo žvilgsnio, buvau įsitikinusi, kad tai „užgyvenamas“ procesas.
Bet nuo pat pirmos akimirkos jį pamačius man pakirto kojas. Sėdėjome visi trys kieme iki paryčių ir kalbėjome apie viską.
Kalbėjome vienas kitą pertraukdami, nes tiek bendrų nesibaigiančių temų buvo! č
O jis! Rudaakis, aukštaūgis, visas kaip man nulietas!
Tą Joninių naktį paėmęs smilgą apsuko man aplink pirštą ir tarė: „Tu būsi mano žmona!“ Nors žmona jo taip ir netapau, bet po nuostabių 5 mėnesių draugystės, nėštumo testas parodė dvi juosteles.
Netikėtas poelgis
Aš dideliame strese. Man paskutiniai metai universitete, aš per trumpai jį pažinojau, ką pasakyti savo griežtiems ir kategoriškiems tėvams? Ir apskritai, aš to nelaukiau! Bet, pasirodo, tai tik menkas nerimas. Po nėštumo testo vaiko tėtis labai džiaugėsi.
Tačiau kai nuėjau pas savo daktarę ir ji padarė echoskopą, įrašė į „įskaitą“, mano dukros tėtis mane tą pačią akimirką paliko.
Tą pačią akimirką, kai aš buvau dar poliklinikos koridoriuje.
Pamenu, kad išeinant iš poliklinikos man kojas pakirto ir užsidengiau burną, kad negirdėtų žmonės mano kaukimo.
Tą dieną visi artimieji sužinojo, kad aš laukiuosi ir kokia situacija. Visi aplink – draugai, tėvai sakė negimdyti.
Mano vadovė mane laikė ant kojų ir mano anyta. Sakė: „Tik pagimdyk, mes visi užauginsim“.
Visą tiesą sužinojo iš tėvų
Mano tėvai buvo labai prieš. Aš turėjau nuolatinį darbą, savo būstą ir sudaužytą širdį, bet net minutei nesuabejojau, kad vaiko man nereikia.
Nors tuo metu buvau 25-erių, jaučiausi visiškai nepasiruošusi vaikams. O kai laukiausi, sužinojau iš jo tėvų tiesą – jis narkomanas.
Jam kas tris mėnesius nuolat siūnami implantai. Tada jis negali vartoti. Paskui jis „atkrenta“, dėl to tėvai stengdavosi, kad jam nenutraukiamai būtų įsiūnami tie implantai.
Bet kai žmogus pats nenori nustoti vartoti heroino, jo niekas neprivers. Tik didelis įdirbis su savimi. Begalinės jo tėvų, mano ir draugų pastangos buvo bergždžios. Jo nemotyvavo net gimusi dukra. Be galo jį mylėjau ir pusantrų metų taiksčiausi su viskuo.
Šiuo metu dukrai 5 metai ir jos tėtis gydosi reabilitacijoje. Kai aš nusisukau, tėvai atsisakė jį gydyti reabilitacijoje.
Jis pats žengė žingsnį! Jis pats susirado reabilitaciją, susitaupė pinigų, tik parašė tėvų jį nuvesti. Ir... pasiėmė dukrytės nuotrauką.
Nors tai tik mažiukas žingsnelis, dar tik du mėnesiai reabilitacijos, bet aš džiaugiuosi, kad jis tą žingsnį padarė. Ar tas žingsnis bus lemtingas? Dar praėjo per mažai laiko.
Tikiuosi, kad dukra jį motyvuos, nors mūsų abiejų keliai ir išsiskyrė. Jeigu tu tik rodysi pastangas, aš ir tavo tėvai kaip galėsim, taip kelsim tave aukščiau.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Vasaros įvykis, kurio nepamiršiu visą gyvenimą“!
Pasidalinkite savo istorija ir jūs! Siųskite ją bendraukime@lrytas.lt. Daugiausiai skaitytojų sudominusių istorijų autorius apdovanosime puikiu prizu.
Šimtametis parkas, ypatingą istoriją turintis dvaras ir legendomis apipintas Meilės tiltas į ežero salą. Tokius unikalius įspūdžius Jums siūlo 500 metų istorija alsuojantis Ilzenbergo dvaras, vieną seniausių ir gražiausių dvarvietės erdvių paskyręs svečių poilsiui.
Laimėtojo laukia išskirtinis apsilankymas Ilzenbergo dvare ir ūkyje su 2 nakvynėmis dviem asmenims Amatų name su maitinimu 3 kartus per dieną. Pusryčiams ir vakarienei – degustaciniai dvaro produktai. Pietus paruoš dvaro šeimininkai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
