Pamačiusi istoriją parašė laišką
Po šios istorijos gavau laišką iš tos merginos, pabandžiusios padėti savo vaikystės draugams. Ji man parašė štai ką.
„Labas, nuostabioji Ema. Istorija, kurią parašei, buvo nuostabi. Tik vienas dalykas. Tu bent žinojai, kas nutiko? Žinojai, jog jie atvažiavo su pinigais pas mus? Žinojai, jog jis savo draugam, siuntė žinutes žvengdamas, kokią skylę išmušė?
Žinojai jog jį išmetė iš darbo už tai, nes barėsi su visais viršininkais jau pirmą dieną ir nedarė ką reikėjo (nes patirties buvo nulis)?
Suradome jiems darbus, davėme papildytas telefono korteles, autobuso korteles. Jiems tiesiog reikėjo eiti ir dirbti.
Žinojai, jog vaikinas amžinai su savo panele barėsi, skirtis žadėdavo? Jog jis yra narkomanas, žinojai?
Jis per savo drabužius geriau perlipdavo vietoje to, kad išsiplautų. Arba laukdavo, kol jo panelė iš darbo grįš ir viską išplaus, nors jis pats niekur nedirba ir visą dieną žaidžia?“
Norėdama įrodyti savo tiesą, mergina atsiuntė laiško nuotrauką, kurioje matosi, kaip vaikinas giriasi kitiems dėl sienoje padarytos skylės.
Tėvus ragina gelbėti
Aš bučiau daugiau nelietusi šios temos, bet vienas dalykas priverte netylėti. Man nerūpi, kas šioje situacijoje buvo teisus, o kas ne.
Manau, kad abi pusės yra kaltos. Viena todėl, kad aklai priėmė kitus suteikdami bereikalingą viltį į geresnį gyvenimą nepaaiškinus, kokie vargai gali jų ten laukti.
O antra pusė kalta, nes patikėjo, kad emigracijoje viskas rožėmis klota. Kad kiti jais rūpinsis kaip tėvai, priimdami tokius, kokie jie yra - su visais trūkumais ir privalumais.
Man rūpi kitas dalykas. Merginos laiške buvo parašyta, kad vienas iš jaunuolių yra narkomanas. Jei tai tiesa, aš norėčiau, kad to jaunuolio tėvai išgirstų šią nemalonę tiesą ir kuo skubiau imtųsi kokių nors priemonių savo vaikui gelbėti.
Kreipėsi į jauną narkomaną
Noriu kreiptis į jaunuolį narkomaną: Vaikeli, sustok! Nedaryk to. Negadink sau gyvenimo pačioje kelio pradžioje! Tai tik trumpalaikis pabėgimas nuo tikrovės, kurios tu bijai. Geriau ramiai pasikalbėk su savo tėvais, kurie, neabejoju, tikrai supras. Pradėk ieškoti išeities iš susidariusios padėties.
Aš žinau, kaip skaudu, kai žmonės pasmerkia ir atstumia net nebandę išklausyti. Tikiu, kad giliai širdyje esi jautrus ir geras žmogus. Tikiu, kad tai ne tavo kaltė, kad tu vieną dieną pasidavei neištvėręs šio gyvenimo tempo ir jo primestų žiaurių taisyklių.
Tai mūsų visų kaltė, kad nesugebėjome savo jaunimui sukurti saugios ir ramios aplinkos, kurioje jie galėtų kurti gražią ateitį. Nepasiduok, jaunuoli! Kabinkis į gyvenimą! Nors ir kaip būtų sunku ir vieną dieną visi tie, kurie dabar tave smerkia, pamatys, kad buvo neteisūs ir susigės dėl savo elgesio.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
