Vaikai ruošėsi laidotuvėms
Pamačius tokią jo ranką pakraupau. Man buvo nesuprantama, kaip sunkus, aklas, nejudantis ligonis, nusiųstas reabilitacijai į sanatoriją galėjo ten taip stipriai susižaloti. O dar labiau nustebino sanatorijos administracijos elgesys. Jie niekaip nepaaiškino tokio jų kliento susižalojimo priežasties, o tiesiog ramiai išrašė jį namo numirti.
Štai tau ir Vokietija – šalis su neva stipriausia ir humaniškiausia sveikatos apsaugos sistema, kuria žavisi visas pasaulis…
Pasilikusi namuose viena su merdinčiu deduku iš pradžių net nežinojau, ko griebtis. Jis negėrė, nevalgė ir kėntė didelį skausmą. Gydytojai namuose nesilankė, lašelinių niekas nestatė, jokios kitos pagalbos nesiūlė.
Vaikai ruošėsi laidotuvėms ir laukė tos paskutinės minutės. O aš negalėjau ramiai sėdėti ir pasyviai stebėti kito žmogaus kančių.
Rūpinosi paliktu senoliu
Nemiegojau visą savaitę. Dieną ir naktį kas dešimt minučių iš pipetės, o paskui ir iš mažo šaukštelio, girdžiau senelį vandeniu ir žolelių arbatėlėmis.
Maitinau įvairiomis vaikiškomis košelėmis – iš pradžių taip pat iš pipetes, o paskui ir iš mažo šaukštelio. Taip pat nuolat masažavau visą jo kūną. Ypač sužalotą ranką. Ir man pavyko prikelti deduką iš mirties patalo!
Savaitės pabaigoje jam jau nereikėjo sauskelnių, jis jau savarankiškai sėdėjo lovoje, pats galėjo persėsti į neįgaliojo vežimėlį, gėrė iš puoduko ir valgė su šaukštu ne tik skystą, bet ir kietą maistą! Tokį, kaip dešrelė su duona!
Bet didžiausias mano laimėjimas buvo tas, kad per rekordiškai trumpą laiko tarpą dingo mėlynė ant rankos. Masažavau ant senolio rankos buvusią didžiulę mėlynę, kuri dingo po trijų dienų.
Žinant, kaip tokiame garbingame amžiuje sunkiai gyja visokie sužalojimai bei žaizdos, tai atrodė lyg koks tikras stebuklas.
Pasidalinau savo džiaugsmu su savo draugais feisbuke ir sulaukiau netikėto dėmesio.
Netikėtas pasiūlymas
Man parašė ekstranense prisistačiusi moteris, kurios nuomone, moku gydyti rankomis. Pasidarė smalsu, ką jį man nori tuo pasakyti.
Ekstrasensė pasiūlė pamokyti mane skaityti žmonių mintis, kartoti paskui ją įvairius judesius tam, kad mūsų energetiniai laukai susijungtų į vieną bendrą grandinę...
Man pradėjo skaudėti galvą. Užėjęs skausmas buvo toks netikėtas ir stiprus, kad aš turėjau su ekstrasense atsisveikinti, nors ji ir sakė, kad nesijaudinčiau dėl to, nes taip ir turi būti. Na, kur gi ne. Man po tokio bendravimo galva skaudėjo dar dvi paras. Argi tai normalu?
Po šio įvykio aš jau vengiu bendrauti su visokiais ekstrasensais ir burtininkais. Kitiems taip pat nepatariu. Nes ką gali žinoti, kokias ten priemones jie naudoja žmonėms paveikti. Gal kokią hipnozę. Nereikia būti jų aukomis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
