„Net pikta pasidarė skaitant: nori princesės, jam gražios ir apsirūpinusios mat reikia, bet pirma tokios moters paklausk, o kam tu jai toks reikalingas apsileidęs – nesistebiu, kad antroji pusė neištvėrė su tokiu idiotu, šaunuolė, kad metė“, – parašė Virga.
Daug panašių komentarų po mano straipsniu mačiau portalo lrytas.lt feisbuko profilyje. (Šį daug diskusijų sukėlusį straipsnį galite emigrantas-tiesiai-sviesiai-pasake-ka-galvoja-apie-lietuvos-moteris-15785936/"="">emigrantas-tiesiai-sviesiai-pasake-ka-galvoja-apie-lietuvos-moteris-15785936/"" target="_blank">perskaityti čia – Red.). Pasižiūrėjau į tas komentatores – dauguma jų, kaip sakoma, viena koja grabe.
Tad, sakau, pakalbėkime apie „fūristo“ specialybę ir jūsų išsilavinimą. Apie viską atvirai ir nuoširdžiai.
Išsilaikyti C, CE kategorijos teises užtrunka pusmetį. Turiu „ADR tanks and packages“ pavojingų krovinių sertifikatą, vairuoju didelius benzovežius, dyzeliu užpildau Jungtinės Karalystės degalines. Dažniausiai vieną naktį praleidžiu greitkelių aptarnavimo zonoje, vadinamajame servise, šiaip visada miegu savo namuose lovoje.
Metinė ADR vairuotojų alga – 35 tūkst. svarų per metus, o tai yra 38,5 tūkst. eurų per metus. 200 svarų per dieną.
Tuo metu Lietuvoje visi bakalaurai, magistrai, mokslų daktarai per mėnesį gauna 600 eurų, gyvena iš ES struktūrinių fondų paramos, rašo niekam nereikalingas galimybių studijas, analizes, dalyvauja visokiausiuose bereikšmiuose projektuose ir nuolat apkalba: kaip čia nutiko, kad šitas perestukininkas, kuris kiekvieną vasarą turėdavo pataisas iš anglų kalbos ir matematikos, dabar uždirba penkis kartus daugiau, negu dviejų vaikų mama su dviem aukštaisiais.
Pusė Lietuvos gyvena iš 600 eurų algos, ir tik nedidelė dalis gauna 1000 eurų „į rankas“, ir tai Vilniuje, o Vilniaus kainos ir pragyvenimas – kaip Vakarų Europoje.
Tuo metu vilkiko vairuotojas, ypač Šiaurės ar Vidurio Anglijoje, gali sau leisti labai daug. Pavyzdžiui, vairuotojas, gyvenantis kokiam Hale ar Notingeme ir gaunantis 35 tūkst. svarų algą, pagal gyvenimo kokybę prilygtų žmogui, gaunančiam 2,5 tūkst. eurų ir gyvenančiam Mažeikiuose ar Rokiškyje.
Vairuotojai, medicinos seserys, kirpėjos, manikiūrininkės, statybininkai Anglijoje gyvena labai gerai. To nepasakysi apie bemoksles Lietuvoje likusias tetules, kurios vis prašo paramos iš savo taip sunkiai dirbančių vaikų ir anūkų. O kas kaltas dėl jūsų mažos pensijos ar mažos biudžetininko algos?
Statybininkai, vairuotojai dirba per lietų, sniegą, žiemą ar karštą vasarą, kol jūs sau šiltai sėdite patogiuose biuruose, bet kai kalbama apie atlyginimą, pavydžiai žvelgiate į mus, lietuvius, grįžtančius iš Anglijos, Norvegijos, JAV, Airijos ir leidžiančius pinigus Lietuvoje.
Dabar apie išsilavinimą.
Išskyrus Vilnių, Kauną ir Klaipėdą, visos likusios Lietuvos jaunimas yra pasmerktas emigracijai. Arba į tris didžiausius Lietuvos miestus, arba į Vakarų Europą. Be kelių didesnių gamyklų ir kelių logistikos bei lazerių įmonių, Lietuva nieko neturi. Lietuvos universitetai ruošia jaunuolius emigracijai, kur turėdami bakalauro diplomą dirbs pagalbiniais darbininkais statybose, pakuotojais fabrikuose, o merginos – tarnaitėmis senelių namuose.
Kam iš gyvenimo išmesti 4-5 metus studijuojant niekam nereikalingą specialybę, jei per pusmetį įgijus CE kategoriją ir ADR kvalifikaciją, investavus 4-5 tūkstančių svarų, gali uždirbti normalų atlyginimą? O nuvažiavęs į kokią Ukrainą, apsilankęs geriausiuose klubuose ar universitetų bibliotekose, susipažinti su labai gražiomis panomis, potencialiomis nuotakomis.
Posovietinėse šalyse lietuvius labai gerbia – net patys verslininkai pasiūlo susipažinti su jų dukromis.
Esu tipiškas lietuvis. Man grožio standartas – „Olialia“ pupytės, visokios Šalčiūtės ir riestauodegės blondinės. Ir taip – su tokiomis panomis linksma leisti pinigus, be to, jos gražios, o gražios panos yra pasitikinčios savimi, jos pačios turi pinigų, užsidirba juos kitoms dažydamos plaukus, lakuodamos ir priaugindamos nagus.
Jos rūpinasi savimi, yra supratingos, ir dauguma jų su mielai išvažiuoja į užsienį su nauju vaikinu, trumpam parskridusiu į tėvynę.
Taip ir aš buvau susiradęs „lėlytę“, bet ji nutuko, pasidarė visiškai nebepatraukli, užsimanė gyventi kaip anglė, ir viskas baigta. Vaikų nenoriu, nes reikia gyventi savo malonumui.
O kaip putojasi lietuvės, kai pasakau, jog Lietuvos žemelėje reikia kuo daugiau moterų iš Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Tailando ar Filipinų. Šiose šalyse feminizmas neegzistuoja, algos labai mažos, panos šeimyniškos, gražios, darbščios, vertinančios ištikimą ir lojalų mėlynakį šviesiaplaukį lietuvį.
Aš puikiai suprantu jūsų nuoskaudą, brangios merginos ir moterys, prašau nepykti, tačiau slavės, lenkės ir suvalkietės tikrai yra geresnės už jus visas kartu sudėjus.
Tokioj Ukrainoj – vargo vakarienė, 200 eurų mėnesinė alga. Dabar ten pati merginų šienavimo rugiapjūtė, tik Odesoje reikia elgtis atsargiau, nes kas trečia mergina su puokšte ligų. Manau, tikrieji neatrasti klodai – Donecke ir Luganske. Šie miestai visada garsėjo gražuolėmis, mat daug jų dirbdavo trikotažo ir galanterijos fabrikuose.
Reiks savaitgalį susitikti su 24 metus Anglijoje gyvenančiu „fūristu“, buvusiu Afganistano karo veteranu Virgiu. Jis 1992 metais prekiavo žėručiu ir mediena, vagonais visa tai vežė iš Rusijos į Lietuvą, po to į Vokietiją.
Pasakojo, kad sraigtasparniu Sibire nuskrisdavo kažkur į miškų vidurį, ir tarsi iš niekur prisistatydavo rusės panos. Bet, sako, gražios. Paduodi joms „Burda Moden“ žurnalą, tai džiaugsmo per akis. Tik, sako, higiena joms ne itin rūpi. Visur apžėlę, net kojų neskusdavo, na, patys suprantate, Vakarų civilizacija dar nebuvo atėjusi į Rusijos kaimus. Tačiau rusaitės, ypač Sibire, lietuvius labai mylėdavo.
Gaila, kad tas prakeiktas koronavirusas, o tai susikraučiau kelioninę kuprinę porai savaičių ir skrisčiau į Ukrainos ar Rusijos gilumą. Visi sako, kad slavės moterys ir skaniai valgyt gamina, ir pamyluoja, ir būna kartu tiek džiaugsme, tiek varge.
O gal jūs, gerbiamieji skaitytojai, ten esat buvę, ir sovietinės armijos tarnybos laikais patyrėte gerų nuotykių?
Išjungiu vilkiko variklį. Esu greitkelių aptarnavimo zonoje šalia Saut Mimso, anksti ryte laukia ilga kelionė į Plimutą, o sapnuose – vis dar taip mylima klaipėdietė, su kuria praleidau trečdalį savo gyvenimo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
