Apsivertusiame autobuse važiavo ir Gabrielė (redakcijai pavardė žinoma, – „Bendraukime“ past.), kuri pasidalino savo išgyvenimais apie lemtingą ir nelaimingai pasibaigusią kelionę. Jauną moterį pribloškė ne tik kai kurių keleivių, bet ir į įvykio vietą atvykusių tarnybų bei pačio vairuotojo elgesys.
„Šiandien pakliuvau į avariją. Kai dabar pergalvoju savo dienos veiksmus iki įlipant į autobusą, rodos, jaučiau, kad šiandien diena yra skirta ne man. Stengiuosi save įtikinti, kad mano prietarai man labiau kenkia, nei padeda, todėl nusispjaunu ir sėdu į visai kitą pusę nei įprastai mėgstu sėdėti autobusuose.
Kad ir kokie tie prietarai mano „galingi“, šį kartą ne jie nulėmė dienos įvykių seką. Atsitiko, kaip atsitiko: keliai buvo tragiškos būklės, bet ir vairuotojas valdė autobusą taip, lyg mes būtume žaidime ir turėtume nelimituotą skaičių gyvybių.
Greitis pasirinktas netinkamas. Pati vairuoju, esu važiavusi slidžiu keliu ir pamenu, kad net ir 30km/val. važiuojantis mano automobilis buvo lyg karvė su kojukais ant ledo. Tai ką kalbėti apie pilną autobusą, kuris skrieja, mano įžvalgomis, bent 80 km/val. greičiu.
Visgi, nelaimę aš galiu vadinti laiminga. Visi keleiviai apsiėjo tik sužeidimais. Pramerkus akis vaizdas buvo tragiškas: girdžiu šaukiančius žmones, verkiančias merginas, išsigandę ir nerimo persmelkti veidai žiūrėjo vienas į kitą ir ieškojo žodžių ir veiksmų. Bet nerado.
Tai tikrai masinė nelaimė, todėl tikėjausi tiek keleivių, tiek vairuotojo, tiek paramedikų ir policijos darbuotojų supratimo. Daugelis buvo tokie abejingi… O liūdniausia tai, kad ne kartą girdėjau pašaipias paauglių frazes nukentėjusiųjų pusėn, nuolatinį juoką ir filmavimą.
Vos keli žingsniai nuo autobuso klupi moteris, kuri išskrido pro langą, pasiteirauju, ar galiu jai kuo padėti. Apžiūriu jos būklę savo tikrai ne medikės akimis, matau tikrai skaudžius sužeidimus. Aš esu bejėgė, laukiu žinių, kaip mes pasieksime artimiausią autobusų stotį.
Niekas nekalba, o paaugliai toliau juokiasi. Nemaniau, kad juokas gali veikti taip neigiamai. Prisiminiau, kad dar turiu daiktų autobuso bagažinėje, vairuotojo kukliai paklausiu, ką daryti. Jis man atšauna „atsidaryk ir pasiimk“.
Bandau suprasti, ar jis juokauja, bet tokioje situacijoje nelabai įžvelgiu humorą. Todėl tiesiog laukiu. Suvokiau, kad man reikia išlipti iš griovio, nes sniegas semia batus. Griovys itin status, sunku įlipti, mano bendrakeleiviai tai mato, bet padėti nesivargina.
Ima pyktis ir neviltis. Paprašau viršuje stovinčių rankos, ačiū vaikinui, kuris nusišypsojo ir man padėjo. Aha… Išlipau iš griovio, bet tai dar ne pabaiga. Kaip man grįžti namo??
Aš baigiu sušalti. Nesijutau susižeidusi, todėl nenorėjau gaišinti medicinos darbuotojų laiko. O, pasirodo, jei tu nesi stipriai sužeistas, gali stovėti vidury nieko (taip vadinu vienišus kelius) iki tol, kol tave kažkas pasiims arba tu mirtinai sušalsi.
Policijos pareigūnai, paklausti ar važiuoja į Telšius, man atšovė, kad važiuos dar negreitai. Man kyla klausimas: ar ant mano kaktos parašyta – aš sergu raupsais?
Kodėl niekas nesivargina padėti? Aš laukiu savo krikšto tėčio, kuris atvyks manęs paimti greičiausiai po valandos. Tikiuosi, kad pavyks pakliūti į bet kurią transporto priemonę, kuri priartintų mane prie mano miesto – Mažeikių.
Kiti keleiviai jau seniai išvažiavę, džiaugiuosi už juos, bet liūdna, kad aš vis dar nežinau, kaip man grįžti namo. Aš jau nebejaučiu kojos pirštų. Paramedikai sušunka, kad jie išvažiuoja, pribėgu ir vėl klausiu: „Ar važiuojate į Telšius?“
Šis man atsako: „Taip“. Prašau, kad galėčiau važiuoti kartu. Jis man žemaitiškai atkerta, kad nėra vietos ir man reikia laukti autobuso.
Sakau: „Kada turėtų pasirodyti autobusas?“ Jis sako, kad valandos bėgyje. Tuo momentu aš jau stovėjau lauke sušalusi apie 35 min, o vienintelė mano viltis sušilti atkerta, kad man nėra vietos.
Atsiranda jausmas, lyg aš esu kalta, kad papuoliau į šią avariją, nes pagalbos niekas nesuteikia, o prašymus ignoruoja. Aš esu mandagi ir išauklėta, stengiuosi nedrąskyti akių, ypač vyresniems, tačiau malonaus veido paramedikui sakau: „Ar jūs tikrai mane čia paliksite laukti dar valandą? Po valandos galėsite atvykti ir amputuoti man galūnes“.
Šis šiek tiek pašiurpsta, pasitaria su kolega ir atsiranda man vietos. Ačiū. Pagaliau. Tačiau vistiek man pikta. Aš ir dar ~20 keleivių yra nukentėję. Ne visi turime kam paskambinti, kodėl esame palikti likimo valiai?
Praėjo 5 valandos nuo įvykio ir man labiau skauda širdį, o ne kūną. Ir vis klausiu kodėl kodėl kodėl? Visada buvau auklėjama elgtis su kitu taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. Aš tuo vadovaujuosi, o jūs? Jeigu skaito bent vienas iš šios nelaimės dalyvių, labai tikiuosi, kad jūs sveikstate ir traumos, patirtos šiandien bus labai trumpalaikės“, – savo išgyvenimais dalinosi Gabrielė.
***
„Kautra“ Eismo tarnybos vadovas Alvydas Periokas komentare teigė, kad nelaimės atveju, autobuse važiavusiais keleiviais rūpinasi vežėjas.
„Šiuo atveju, siųsti kitą autobusą iš Kauno dėl didelio atstumo nebuvo tikslinga, dėl to kreipėmės pagalbos į artimiausią vežėją – Telšių autobusų parką ir buvo sutarta, kad atvyks autobusas ir paims autobuse važiavusius keleivius.
Į įvykio vietą atvykus greitosios pagalbos ir policijos automobiliams, vairuotojo aiškinimu, jis prašė, kad ir jie paimtų keleivių. Jie kiek tik galėjo ir paėmė. Beveik visi keleiviai važiavo nuo Varnių iki Telšių, kai kurie per tą laiką susisiekė su savo artimaisiais ir juos parsivežė namo. Atvykus autobusui, keleivių, laukiančių tęsti kelionę, jau nebebuvo. Visada stengiamės pasirūpinti savo keleiviais“, – komentavo „Kautra“ Eismo tarnybos vadovas A. Periokas.
***
Šiaulių apskr. VPK Komunikacijos poskyrio vyr. specialistė Gailutė Smagriūnienė atkreipė dėmesį, kad policijos pareigūnai iš įvykio vietos pasišalino tik tada, kai jau buvo išvežti visi keleiviai ir įformintas eismo įvykis.
„Noriu patikslinti kai kurias įvykio aplinkybes. Į įvykio vietą nuvykę pareigūnai ten išbuvo, kol visus nukentėjusiuosius išsivežė medikai, kol visi nesužaloti keleiviai buvo susodinti į automobilius ir išvežti iš įvykio vietos, kol po to įformino eismo įvykį, o įforminimas truko dar apie pora valandų.
Už pasirūpinimą keleivių nuvežimu numatytu maršrutu atsakinga keleivių pervežimo įmonė. Šiuo atveju buvo tuo pasirūpinta ir buvo išsiųstas kitas autobusas, kuris turėjo keleivius nuvežti ten, kur jie ir vyko.
Tačiau dauguma keleivių susiskambino su savo artimaisiais, kurie atvažiavo jų pasiimti. Policijos pareigūnai prašė atvykusiųjų į savo automobilius paimti ne tik saviškius, bet ir kitus žmones, kiek telpa į jų transporto priemones.
Ir tik tada, kai įvykio vietoje nebeliko nė vieno autobusu važiavusio žmogaus, išskyrus, vairuotoją, jie pradėjo eismo įvykio įforminimą.
Kadangi visi pareigūnai dabar dirba su kūno kameromis, tad jų žodžius gali tiksliai iliustruoti vaizdai, kuriuose užfiksuoti jų veiksmai ir sugaištas laikas.
Panašaus pobūdžio eismo įvykiuose organizacinėmis priemonėmis policijos pareigūnai visada gelbėja žmonėms. Palikti eismo įvykio vietos jie negali, nes turi prižiūrėti eismą kelyje, užtikrinti jo saugumą nelaimės vietoje, įforminti eismo įvykį, surinkti ir užfiksuoti tyrimui reikalingą informaciją“, – pabrėžė Šiaulių apskr. VPK Komunikacijos poskyrio vyr. specialistė G. Smagriūnienė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
