Su vyro ir mano giminėmis palaikome šiltus santykius. Gražiai draugaujame tiek su vyro brolio šeima, tiek su mano brolio šeima, tiek su tėveliais. Mes gyvename užsienyje, bet per šventes visada grįždavome pas artimuosius. Ir visada priveždavome kalną kalėdinių dovanų.
Pirkdavome ir dovanodavome ką nors kokybiško ir praktiško, kad daiktai būtų naudojami, o ne dulkėtų spintoje. Apipirkdavom ne tik brolius, ir jų žmonas, vaikus (visad kokių žieminių batų, striukių parveždavom), tėvukus, bet ir kaimynus visus pradžiugindavom – tai kokį „importinį“ gėrimą, tai saldainių dėžę, tai kavutės skanesnės visada atveždavom. Nė vieno nepamiršdavom.
Tačiau liūdniausia būdavo, kad mūsų namiškiai NIEKAD neturėdavo dovanėlių mums. Nežinau, ar pamiršdavo, ar neturėdavo pinigų, manydavo, kad jau mūsų, grįžusių iš užsienio, tai niekas nebenustebins.
Nesakau, kad mums tėvai ar broliai pirktų čia visokius prabangius daiktus. Mes ir patys turim pinigų, galim nusipirkti. Bet esmė, kad galima juk dėmesį parodyti ir kitais būdais. Ar savo rankų darbo atvirutę, ar saldainių bent mūsų vaikams. Na, kažkokį atgalinį ryšį sukurti.
Mes juk irgi ne dėl to dovanodavom, kad gautume kažką mainais atgal. Tiesiog būdavo smagu matyti mylimus žmones, norėdavosi juos pradžiuginti. Ir norėjosi jausti, kad jie taip pat džiaugiasi mūsų sulaukę.
Jautėmės kaip kokie Kalėdų seneliai – su maišais ir dėžėm kiekvienąkart. O keliauti su tiek daiktų iš užsienio, patys suprantate, nelengva.
Pakalbėjom vienais metais su vyru ir nusprendėme iškrėsim tokią „zbitką“!
Grįžom per šventes ir apsimetėm, kad neatvežėm niekam dovanų. Tėvukai tai nieko net nepastebėjo, jiems svarbiausia, kad mus pamatė – tai didžiausia dovana. Bet va vyro brolio šeima, brolienė, kad jūs būtumėt matę, kokios reakcijos buvo.
Nei juoktis, nei verkt. Balsas pakeltas, antakiai suraukti, po pusę žodžio nukirtinėja, murma kažką po nosim, kalbos neužveda.
Kai aplankėme kaimynus be jokių lauktuvių, tai ir tie nebenorėjo net bendrauti! Tik padejavo, kad turbūt jau tam užsienyje nieko gero, kad emigrantai tuščiomis grįžta.
Mes su vyru juokėmės iki nukritimo dėl tokio kuriozo. Per Kalėdas, aišku, kad vis tiek įteikėm visiems simbolinių dovanėlių... Nesmagu kažkaip net patiems tuščiomis.
Bet, žinokit, po tokio mūsų pokšto namiškiai susiprato turbūt, nes dabar jau ir patys gaunam dovanų: tai megztų kojinių, šalikų, tai medaus, tai rūkytų dešrų lauktuvėms!
Šis rašinys dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų kuriozas!“ Pasidalykite savo Kalėdų istorija, kai šventės baigėsi kuriozu ir dalyvaukite konkurse. Siųskite savo istoriją el. paštu – bendraukime@lrytas.lt. Daugiausiai perskaitymų sulaukusi istorija bus apdovanota Twinkly prizais.
Twinkly papuoš jūsų namus TWD060STP-B išmaniąja lempučių girlianda, kuri keičia spalvas ir gali būti valdoma telefonu!
Nugalėtojai bus skelbiami 2024 m. sausio 3 d. portale lrytas.lt
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
