Toks humoru atmiežtas makabriškas vaizdelis maniškiui ne tik kad labai patiko, bet ir įkvėpė greituoju būdu susikonstruoti panašią puošmeną Naujųjų metų stalui.
Paskutinę senųjų dieną atsitempė iš rūsio du trilitrinius agurkų, nupjovė vytintam žiobriui galvą ir iš vielos ėmė raizgyti karkasą.
Kai „kūrybą“ baigė, tebuvo likęs pusvalandis iki Naujųjų.
Kadangi tą vakarą planavom stalą dengtis tik dviem, tai jokios bėdos, greituoju būdu sunešiau ant stalo mėsos vyniotinių ir troškintos žuvies lėkštes, nutupdžiau gražųjį porcelianą ir įrankius, priešais raižytas taures, močiutės palikimą, padėjau. O stalo vidury pūpsojo rūgštele kvepiantis agurkų medis...
Vyras klestelėjo priešais, bet viens kito nematom, agurkai užstoja. Persėdo šalia. Būtina gi selfį pasidaryti prie agurkinės eglės.
Pliaukštelėjo ir tuojau pat mesendžeriu išsiuntė nuotraukas didmiesčiuose gyvenantiems sūnums – štai kaip senimas šventes sutinka, ne baliuose kokiuose, be alkoholio, o kukliai, namie.
Tie atsiuntė krūvą „laikų“ ir širdelių. Telefonas klaksėjo ir klaksėjo, supratau, dar kažkam tas nuotraukas siuntė.
Sakau, baik žaisti, bent užkąskim, toji agurkų eglė baisiai apetitą žadina.
Nespėjom šakučių pakelti, į duris skambina. Kvatodami kaimynai atvyko su šampanu ir pyragu.
Sako, atėjo mūsų eglutės aplankyti, nes juk „mesendžeriu“ gavo aiškią užuominą, kad yra laukiami. Kam gi raugintas „medis“ tinka? Paagirioooms...
Atsikalbinėju: nei ruošėmės, nei svečių laukėm, nei ką kvietėm, o ir ant stalo vos pora patiekalų.
Kaimynai tik juokiasi, paltus velkasi ir agurkų kvapo link braunasi.
Vėl skambutis. Kaimynai iš kitapus gatvės. To paties. Atsiliepė į kvietimą.
Mosikuoja tauraus gėrimo buteliu ir mišrainės dubeniu.
Dar skambutis. Kaimynai iš paralelinės gatvės. Su blizgiu maišeliu, iš kurio kyšojo ne vienas stiklinis kakliukas....
Po jų dar kažkas atėjo, bet jau buvo po vidurnakčio.
Fejerverkai prasidėjo ir baigėsi, nei kas lėkė žiūrėti, nei ką. Jų garsą permušė savas klegesys.
Vieni per kitus šnekėjo, juokėsi, pasakojo, džiaugėsi vaikais ir anūkais, kalbėjo apie viską, ko nepasakysi stabtelėjus gatvėje trumpam pasilabinimui.
Tas klegesys truko iki paryčių, kol ant vielinio karkaso liko styroti tik džiovintos žuvies galva. Atsibučiuodami jautėmės tarsi iš naujo susipažinę, vieni kitiems žadėjom dabar jau rimtai bičiuliautis.
Net ir norėdama susapnavusi nebūčiau, kad raugintų agurkų eglutė gali šitaip sušildyti ir suvienyti!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
