Su Tomu kartu buvome beveik trejus metus. Gyvenome ramiai, sutarėme, planavome bendrą ateitį, tačiau vienas dalykas mane vis neramino.
Nors ne kartą kalbėdavome apie šeimą, vestuves ir bendrus planus, jis niekada konkrečiai neužsimindavo apie piršlybas. Kartais net pagalvodavau, kad galbūt mūsų santykiai jam nėra tokie svarbūs, kaip man.
Tą vasarą buvau ypač jautri. Atrodė, kad visos draugės aplinkui tuokiasi, kelia vestuvių nuotraukas, planuoja šeimos pagausėjimą. O aš vis laukiau kažkokio ženklo, kuris parodytų, kad ir mano gyvenimas juda ta pačia kryptimi.
Piršlybos, apie kurias kalba net žiniose – netikėtas posūkis pavertė sensacija
Per Jonines buvome pakviesti į draugų sodybą. Vakare visi linksminosi, kepė šašlykus, dainavo prie laužo. Tomas atrodė kiek keistas – išsiblaškęs, nuolat kažkur dingdavo, vis tikrindavo telefoną. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, bet kuo labiau temo, tuo labiau man tai krito į akis.
Pradėjau galvoti įvairiausius dalykus. Moteriška vaizduotė kartais būna negailestinga. Pagavau save svarstančią, gal jis nuo manęs kažką neslepia. Gal susirašinėja su kita? Gal mūsų santykiai jam nusibodo? Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau pati save įtikinau, kad kažkas negerai.
Apie vidurnaktį Tomas pasiūlė eiti ieškoti paparčio žiedo. Nusijuokiau, nes nei vienas nesame labai prietaringi. Tačiau jis buvo neįprastai atkaklus. Galiausiai sutikau.
Į mišką nuėjome dviese. Tolstant nuo sodybos muzikos garsai vis labiau slopo. Ėjome siauru takeliu, o aš vis stebėjau Tomą. Jis atrodė įsitempęs. Kartkartėmis dairėsi aplink, lyg kažko ieškotų.
Susiję straipsniai
Tuo metu mano mintys jau buvo įsismarkavusios. Net pagalvojau, kad galbūt šis pasivaikščiojimas baigsis pokalbiu apie išsiskyrimą. Kuo ilgiau tylėjome, tuo labiau augo nerimas.
Staiga pamačiau tarp medžių švieseles. Širdis nusirito į kulnus. Kai priėjome arčiau, sustojau kaip įbesta.
Nedidelėje laukymėje degė dešimtys žvakučių. Ant žolės gulėjo laukinių gėlių vainikai, o tarp jų – nuotraukos iš mūsų bendro gyvenimo. Tos pačios akimirkos, kurias per trejus metus buvome sukaupę kartu: pirmosios kelionės, savaitgaliai prie jūros, išvykos į kalnus, mūsų šuo, pirmieji bendri namai.
Tik tada supratau, kad visas tas keistas Tomo elgesys neturėjo nieko bendra su paslaptimis ar išdavyste.
Kol aš kūriau juodžiausius scenarijus, jis slapta ruošėsi vienai svarbiausių savo gyvenimo akimirkų.
Jis priklaupė ant vieno kelio ir iš kišenės ištraukė dėžutę su žiedu.
Nuo jaudulio net neprisimenu visų jo pasakytų žodžių. Atsimenu tik savo ašaras ir jausmą, kad visą vakarą be reikalo kankinau save abejonėmis.
Žinoma, sutikau.
Vėliau Tomas prisipažino, kad visą savaitę organizavo šią staigmeną su draugų pagalba. Todėl ir buvo toks išsiblaškęs, todėl nuolat tikrino telefoną ir vis kažkur dingdavo.
Kartais juokiamės prisiminę tą Joninių naktį. Ypač tada, kai prisipažinau, jog eidama į mišką buvau beveik įsitikinusi, kad jis ruošiasi mane palikti.
Pasirodo, kartais ieškodamas paparčio žiedo žmogus randa visai ne tai, ko tikėjosi. O aš tą naktį radau ne stebuklingą žiedą, o atsakymą, kurio laukiau trejus metus.