Ir vieną besibaigiančio pavasario popietę nusileidai tarsi iš žvaigždžių, kuomet tėvelis ir aš sujungėme savo širdis, mintis ir kūnus, kviesdami nužengti Tave pas mus.
Tai buvo nuostabi akimirka, graži ir šilta stebuklo atėjimo nuotrupa. Tai buvo svarbiausias mano gyvenimo įvykis. To negalima lyginti su jokiu kitu gyvenimo momentu. To neįmanoma nusakyti žodžiais. Tai yra akimirkos jausmas ir kiekvienai mamai jis savitas, kiekvienai mamai kitoks.
Nuo pat tos pirmos akimirkos aš trokštu, kad Tu užaugtum geras žmogus. Man visai nesvarbu, kuo Tu tapsi užaugęs – pardavėju, mokytoju ar lakūnu – aš noriu, kad Tu būtum geras ir doras žmogus. Būtum mylimas ir pats mokėtum mylėti. Ir nuo pat pirmųjų Tavo gyvenimo akimirkų aš to siekiu. Džiaugiuosi, kad mano pastangos „nenueina veltui“. Šalia Tavęs esu laiminga ir išdidi. Noriu, kad taip būtų visada.
Žinok, mano sūnau, kad kiekvienas Tavo gyvenimo žingsnis, kiekvienas įvykis man yra pats svarbiausias. Ir visai nesvarbu – geras jis, teisingas ar nelabai. Juk gyvenime visokių žingsnių būna. Tik noriu, kad žinotum, kad kiekvienu momentu aš būsiu šalia ir Tave palaikysiu, ir joks svarbesnis darbas man nesutrukdys, nes man patys svarbiausi - Tavo gyvenimo žingsniai.
Dabar Tu didelis. Jau nebereikia Tavęs lydėti į mokyklą ar iš jos, nebereikia skaityti pasakų prieš miegą. Dabar prasideda pats gražiausias laikas Tavo gyvenime. Ir nuo to, kaip Tu pasitiksi savo jaunystės pavasarį, kokius pamatus pasiklosi ateičiai, priklausys visas tolimesnis Tavo gyvenimas.
Todėl aš noriu ir linkiu, kad mes ir toliau liktume draugais, paplepančiais apie viską – apie mokyklą, apie draugus, apie pirmąją meilę – tokį gražų ir taurų jausmą, kuris Tave vieną dieną aplankys. Noriu, kad Tu suprastum, kad iš tos meilės, nebūtinai pirmos, bet pačios gražiausios ir tikriausios vėl viskas prasideda iš naujo...
Tavo mama
***
Šis tekstas dalyvavo lrytas.lt ir „Vaikų linijos“ paskelbtame rašinių konkurse „Ar tikrai girdi savo vaiką“.