Nesakau, kad augindama vaikus nedariau ar nedarau klaidų, bet žinau, kad auginu juos ne pagal kažkokias taisykles, treniruodama, muštruodama, bet iš širdies. Pažįstu savo vaikus labai gerai ir matau, kaip nenuoširdžiai jie reaguoja bendraudami su pažįstamais žmonėmis jiems sunkioje situacijoje, matau, kai įsižeidžia (nors to neparodo kitiems), matau, kai nori (nors visiems sako atvirkščiai).
Mamos unikalios tuo, kad jos moka pajausti širdimi, kai negerai, padėti net nekalbėdamos, tiesiog būdamos šalia vaikui svarbiuose įvykiuose. Ir nors vaikai augdami padaro, pasako, nuveikia skaudžių mums dalykų, mes, mamos, sugebame atleisti ir pažvelgti, kas slypi už to, kodėl vaikas taip pasielgė. To tikrai negali nė vienas kitas vaiko aplinkos žmogus.
Todėl ryšį su vaiku reikia puoselėti, saugoti, auginti: iš pradžių jam padedant, kai kalasi dantukai, vėliau žaidžiant su juo žaidimus, skaitant, piešiant, galiausiai - jam ūgtelėjus, rasti laiko su juo pasivaikščioti, nueiti į kiną, pamėtyti į krepšį, važiuoti dviračiu ir būtinai išgirsti, ką jis mums sako.
Svarbiausia - būti vaikui draugu, o ne tuo, kuris diktuoja sąlygas, nejaučia vaiko poreikių, kitaip sakant, besąlygiškai mylėti.
Juk meilė augina gerą žmogų. Jis meilę ateityje perduos, dovanos savo draugams, artimiesiems ir, žinoma, šeimai.
Nors kartais būna sunku (juk mama būni 24 val. per parą, 365 dienas per metus) ir pasitaiko įvairių situacijų (ligų, sunkių įvykių), visada žinai – tai tavo vaikas, tavo gyvenimas, tavo širdis. Ir visada žengi pirmyn nepaisydamas sunkumų, kasdien išmoksti naujų dalykų bendraudamas su vaiku, pažindamas jį, įveikdamas visa kartu.
Mokėkime džiaugtis vaikais, gerbkime juos, matykime, girdėkime, ir nustebsime, kokie jie moka būti geri, nuoširdūs, mylintys.
Didžiausių problemų kyla su vaikais, kurie nesijaučia mylimi, nesulaukia supratimo iš suaugusiųjų, jaučiasi menkesni už kitus.
***
Šis tekstas dalyvavo lrytas.lt ir „Vaikų linijos“ paskelbtame rašinių konkurse „Ar tikrai girdi savo vaiką“.