Namuose reikia ne maišo pinigų, o mamos, kuri visų lauktų

Lina Kleismantienė
Kai ištekėjau, gimė pirmasis vaikas. Pasakiau sau, kad būsiu pati geriausia žmona ir mama savo vaikams. Turbūt kiekviena to norime, bet ne visoms tai pavyksta, o gal ir ne pakankamai pastangų dedame, kad pavyktų. Nors sakoma, kad vaikų auklėti nereikia, kad juos auklėja mūsų pavyzdys, mūsų buvimas kartu su vaikais. O su vaikais reikia būti, reikia daug laiko praleisti kartu.
Nusprendžiau, kad didžiąją savo laiko dalį skirsiu šeimai, vaikams, o ne karjerai, ne plėšymuisi darbuose, kad namuose reikalinga mama, kuri visų lauktų.
Daugiau nuotraukų (1)
Mūsų šeima, kurioje auga du vaikai, gyvuoja jau 21 metus. Esame tipiška lietuviška šeima: tėvai ir vaikai. Išsiskiriame gal tuo, kad nepasidavėme tai baisiajai manijai: pinigų, turtų kaupimo, lenktynėms turėti daugiau už kaimyną ar giminaitį. Mūsų šeimos tikslas buvo ir yra kuo daugiau visiems būti kartu.
Juk pagrindinė emigracijos, vaikų palikimo ar plėšymosi per kelis darbus priežastis tikrai ne badas (dirbantis žmogus Lietuvoje iš bado dar nė vienas nemirė ir, manau, nemirs). Mano nuomone, emigracija, tie plėšymaisi tarp kelių darbų - tai norėjimas kuo daugiau turėti, kad tik neprasčiau už kaimyną, norėti turėti bet kokiomis priemonėmis, negalvojant apie nieką, o svarbiausia - apie vaikus.
Aš nusprendžiau, kad didžiąją savo laiko dalį skirsiu šeimai, vaikams, o ne karjerai, ne plėšymuisi darbuose. Nusprendžiau, kad namuose reikalinga mama, kuri visų lauktų. Nesakau, kad visai nedirbu. Dirbu po kelias valandas per dieną. Tačiau ir vyras nėra koks verslininkas, uždirbantis milijonus.
Mums užtenka, mes mokame taupyti, mūsų poreikiai nedideli ir mums gerai. Mūsų šeima laiminga. Aš sutinku: jei mes abu su vyru dirbtume nuo aušros lig sutemos ar išvažiuotume padirbėt į užsienį, gyventume materialiai geriau, gal ir namą turėtume (jo sąžiningai Lietuvoje dirbant, neimant paskolų įsigyti neįmanoma). Neįmanoma, bet ir nereikia, jei negali sau to leisti. Yra kas gali - tegu.
Mes gyvename pagal savo išgales, bet mes visada kartu. Ir tikrai nemanau, kad mūsų vaikai būtų laimingesni, jei mes retkarčiais pasirodytume, papiltume pinigų, paplepėtume 7 minutes ir vėl dingtume. O dabar mes bendraujame kasdien ir gana daug, vieni apie kitus viską žinome ir nė su vienu vaiku nebuvo jokių bėdų.
Dabar sūnus jau studentas, tačiau kol dar mokėsi vidurinėje, nebuvo atvejo, kai nežinočiau, kur jis yra, kad nepraneštų, jei vėluos, nors aš to visai nereikalaudavau. Matyt, taip žmogui įaugę į kraują, kad taip, o ne kitaip reikia elgtis. Mes kartu lankome renginius, keliaujame po Lietuvą, kartu aptariame visus reikalus.
Esmė viso to - kad kažkas šeimoje vis tiek turi pasiaukoti. Namai neturi būti tušti, vaikai negali lakstyti su raktais po kaklu, jų namuose turi laukti, turi laukti žmogus (gali tai būti ir tėtis, nebūtinai mama), turi laukti pietūs, vakarienė, žodis: „Kaip tau šiandien sekėsi?“
Tada vaikai nori grįžti namo, juos namai traukia, jie nenori valkiotis kažin kur, jiems nereikia skambinti į vaikų linijas. Nors aš, gink Dieve, nesijaučiu auka, randu veiklos ir mielų širdžiai užsiėmimų ir namuose, bet materialiai šeimai žymiai sunkiau. Bet čia jau reikia pasirinkti, kas kam svarbiau: ar materialinė gerovė ar laimingi sveiki vaikai.
***
Šis tekstas dalyvavo lrytas.lt ir „Vaikų linijos“ paskelbtame rašinių konkurse „Ar tikrai girdi savo vaiką“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.