Sunki nėštumo pradžia, didelis greitai pajuntamas nuovargis ir nenormali nuotaikų kaita nejučiomis padarė spragą bendravime tarp manęs ir mano mažylių. Juk dabar mama tapo daug atsargesnė, su ja negalima tiek šėlioti, dūkti, laipioti ir karstytis ant jos kaip kad seniau. Dabar nebėra taip smagu ir ruošiant maistą virtuvėje, nes virėjo darbą perėmė tėtis - mamą erzina bet koks maisto kvapas.
Nebenešioja mamytė ir ant savo rankų, mat gydytojai griežtai tą daryti uždraudė. Įsijautusi į nėščiosios vaidmenį ta pati mylimiausia ir brangiausia mama tapo tokia svetima ir negirdinti, nereaguojanti į tai, kas anksčiau visiems kėlė tiek džiaugsmo. Naujas žodis, naujai sukurta dukrelių pasaka, savos kūrybos dainelės. Kol vieną kartą vyresnėlė prieš miegą griežtai pareikalavo rimto moteriško pokalbio.
„Mama, pasakyk, ar tu mane vis dar myli? O sesytę? Jei taip, tai kodėl tu tapai visai kitokia?“
Ir graudžiai pravirkusi tarė: „Kur mano mamytė?“
Ir tada man tarsi atsikimšo ausys ir atsivėrė akys. Atsisukusi atgalios aš pažvelgiau į praėjusių mėnesių įvykius ir pasibaisėjau. Nejaugi tai aš? Nuolat rėkianti dėl visokių menkniekių, dažnai nustumianti savo dukreles vyrui, kai jos ateidavo pasipasakoti, pabendrauti, galų gale kaip seniau tyliai pasėdėti šalia, pasidžiaugti buvimu kartu.
Nejaugi tai aš, ignoruojanti jų žvilgsnelius, kai mažylė ateidavo pas mane sakydama: „Aš noriu pas tave. Galima? Galima? Tu ant manęs nerėksi?“ Tik dabar aš suvokiau, ką baisaus padariau per tuos keletą mėnesių per kuriuos nesistengiau, nenorėjau išgirsti savo dukrelių ne tik ausimis, bet ir visa širdimi.
Dabar ir vėl viskas stojo į savo vėžes. Mes laimingi kaip anksčiau ir prarasti budrumo - negirdėti tai, ką kartais turi, privalai išgirsti tarp eilučių vaiko kalboje, - aš neketinu. Neramiai suklūstu, jei mano mažylės keletą kartų iš eilės pasako: „Mama ar tu labai mane myli?“
Kas tai? Vaiko meilės išraiška ar signalas, kad kartais per mažai ir per retai juos girdime? Kad ir kaip bebūtų sunku, kad ir kokie bebūtume pavargę nuo gyvenimo rutinos, mylėkime, branginkime, puoselėkime, o svarbiausia - pasistenkime visad laiku išgirsti savo patį brangiausią turtą - vaikus.
Šis tekstas dalyvavo lrytas.lt ir „Vaikų linijos“ paskelbtame rašinių konkurse „Ar tikrai girdi savo vaiką“.