- Kiek, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos duomenimis, Lietuvoje yra emigrantų paliktų vaikų?
- Pagal oficialius dokumentus, 2011 metais dėl tėvų išvykimo jų pačių prašymu laikinoji globa buvo nustatyta 2134 vaikams. Šiuo atveju tai reiškia, kad yra išvykę abu tėvai, arba vaiko globa nustatyta su vienu iš tėvų.
Deja, šie skaičiai mažai atitinka realybę. Mat anksčiau niekas nematė problemos, kad tėvai išvyksta dirbti į užsienį ir nesusitvarko tam būtinų dokumentų. Problema išryškėjo, tik kai į viešumą pradėjo lįsti konkrečios istorijos ir, nagrinėjant skundus, pradėjo aiškėti, kad tėvai išvykdami į užsienį palieka vaikus be įstatymo numatyto atstovo – seneliams, kaimynams, draugams.
Problema ta, kai į užsienį nusprendžia išvykti asmuo, kuriam yra paskirta vaiko globa, o jis vaiką tiesiog be papildomų dokumentų perduoda kokiai tetai ar močiutei.
Vaikui visuomet turi atstovauti įstatymo numatytas atstovas – tėvai arba paskirtas globėjas. Jis vaikui būtinas daugelyje situacijų – pradedant mokykla ir baigiant medicinos paslaugomis, jeigu tai nėra būtinoji pagalba.
Šiuo atveju turime tikrai rimtą problemą. Viena, kai tėvai išvyksta į užsienį ir savo vaikus palieka Lietuvoje. Kita, kai tėvai į užsienį išvyksta su vaikais, tačiau nedeklaruoja savo išvykimo. Tuomet ir turime tokią situaciją, kai Lietuvos mokyklose trūksta keliolikos tūkstančių vaikų. Ir neaišku, ar taip atsitiko, nes jie kartu su tėvais išvyko į užsienį, ar dėl to kalta kita priežastis.
- Kodėl tėvai vengia susitvarkyti laikinos vaiko globos dokumentus – dėl nežinojimo? O gal baimės, kad tai ateityje turės kokių nors pasekmių, jiems bus uždėta kokia nors etiketė?
- Jokios etiketės tikrai nėra. Problema dažniausiai būna tuomet, kai tėvai yra išsiskyrę. Tuomet vienas iš tėvų dažniausiai linkęs paskųsti, jeigu tik išgirsta, kad kitas tėvas išvyksta į užsienį.
Jaunos mamos tokiu atveju paprastai bijo, kad gali būti persvarstytas klausimas, su kuo turi augti vaikas. Todėl jos ir pasirenka kelią nedeklaruoti savo išvykimo ir nespręsti vaiko globos klausimo. O dėl tėvų veiksmų kenčia vaikai.
- Ar į jus kreipiasi mokyklos, matydamos, kad mokinys gyvena be tėvų ar aiškiai paskirto globėjo?
- Jau ne kartą teko įsitikinti, kad mokyklų vadovai žino, jog kurio nors vaiko tėvai yra išvykę į užsienį, tačiau jie apie tai neinformuoja Vaiko teisių apsaugos skyrių. Juk mokytojai greičiausiai pastebi, ar vaiko tėvai yra išvykę. Tokie vaikai paprastai tampa arba labai šnekūs, arba kaip tik užsidaro savyje. O juk būna, kad vaikai, paaugliai paliekami visai vieni, tik formaliai su kažkuo susitariama dėl jų priežiūros.
Tiesa, kartais labai aktyvūs būna kaimynai. Neretai sulaukiame skambučių ir laiškų, kuriuose kaimynai įspėjai, kad vaikai gyvena be tėvų.
- Ar, jūsų požiūriu, į užsienį dirbti vykstantiems tėvams derėtų su savimi pasiimti ir vaikus?
- Žinoma, visada reikia žinoti, kokiomis sąlygomis šeima užsienyje gyvens. Vis dėlto vaikui esminis dalykas yra emocija, būti kartu, mylimam, būti šeimos dalimi. Kartais reikia ne tiek gyvenimo sąlygų, kiek šilumos čia ir dabar.
Kartais tėvai mąsto: „Pabūsiu tik metus dvejus, užsidirbsiu ir grįšiu“. O vaikui metai yra labai daug, jis juk nuolat formuojasi. Tiek laiko išbūti be tėvų yra labai sudėtinga. Sunku jau ir tada, kai išvažiuoja vienas iš tėvų, o ką kalbėti, jeigu išvyksta abu.
Kai apie tai kalbamės su psichologais, jie pripažįsta didžiulę problemą – tėvai už pinigus perka visa kita. Vaikas kiekvieną dieną neturi artimo žmogaus meilės, „Skype“ to nepakeičia. Užtat vaikai turi pinigų, kuriuos gali išleisti narkotikams ir kažkam kitam.
Pinigais nieko nenuperki ir, kas blogiausia, nesuformuoji žmogaus.
Iš suaugusiojo pusės gali atrodyti, kad jis vaikui davė viską – ir skambino, ir domėjosi. Bet juk retai būna, kad vaikas, paklaustas, kaip gyvena, išsipasakoja viską. Prie jo reikia prieiti, jam reikia laiko. Svarbiausius dalykus jis dažnai pasako netikėčiausiu momentu.
Žinoma, aš suprantu, kad išvykti į užsienį reiškia, jog reikės pakeisti ne tik mokyklą, bet ir mokymosi kalbą, draugus. Važiuojantieji dirbti sunkiausius darbus, matyt, gyvena prastomis sąlygomis, ne pačiuose geriausiuose rajonuose.
- Kaip Lietuva atrodo greta kitų šalių, kai kalbama apie emigrantus, palikusius savo vaikus?
- Diskutuodami su kolegomis prieiname prie bendros išvados, kad iki įstojimo į Europos Sąjungą mes tokių problemų neturėjome. Laisvas asmenų judėjimas Europos Sąjungoje sukėlė naujų problemų.
Vadinamųjų euronašlaičių problema ypač ryški Lenkijoje. Šios šalies ombudsmenas atliko tyrimą, kuris parodė, kad maždaug milijonas šalies vaikų pusę metų ir ilgiau gyveno be į užsienį dirbti išvykusių tėvų.
Netgi Rumunijoje ir Bulgarijoje, kurių piliečiai dar neturi teisės legaliai dirbti kitose ES šalyse, paliekamų vaikų yra labai daug.
Portugalijoje prieš kelis dešimtmečius irgi buvo tokia pati problema. Airijoje taip pat. Tiesa, iš pokalbių su kolegomis Airijoje supratau, kad jiems net nekildavo mintis išvykti dirbti į užsienį be vaikų.
Kolegos Didžiojoje Britanijoje pabrėžia, kad problema yra kur kas senesnė. Pavyzdžiui, aštuntajame dešimtyje į šią šalį atvykdavo Karibų regiono moterys, gimtinėje palikdamos savo vaikus.
Taigi tokios patirties yra labai daug, ir ji tikrai yra neigiama.
- Kaip būtų galima išspręsti jūsų išsakytas problemas?
- Manau, kad šiuo atveju veiksmų, galbūt tam tikro situacijos reglamentavimo ar rekomendacijų turėtų imtis Europos Komisija. Pavyzdžiui, galėtų būti sukurta vieninga mokyklų bazė, kuri parodytų, kur vaikai yra.
Kitos šalys jau turi gerų pavyzdžių. Tarkime, Norvegijoje yra paruoštos atmintinės atvykstančioms šeimoms, kurios nurodomos vietos tradicijos. Pavyzdžiui, kad kartą per metus tėvai privalo atvesti vaiką pas stomatologą.
Kitose šalyse taip pat yra labai aiškiai įstatymuose parašyta, kokio amžiaus vaikus tėvai gali palikti vienus. Pavyzdžiui, jeigu JAV tėvai paliks dešimtmetį vieną, jiems gresia atsakomybė ir neberasti savo vaiko namuose.
Kampanijos "Mama, sugrįžk namo" partneris - Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuras.