Mano tėvai blaškėsi po Europą nuo tada, kai tik galiu juos atsiminti. Mama - Anglijos kaimeliuose, tėtis - Ispanijoje, visada vienas iš jų pasilikdavo su mumis (turiu 8 metais vyresnį brolį). 2001-aisiais mūsų šeimoje įvyko didysis lūžis. Na, bent jau man taip atrodo.
Brolis baigė mokyklą, tėvai gavo vizą į JAV. Manau, broliui visa tai nebuvo taip skausminga, jam buvo 18 metų, o tokių metų būdamas dažnas jaunuolis tik ir svajoja atsiskirti nuo tėvų ir savarankiškai gyventi. Taigi jis išėjo tarnauti į armiją, jam buvo pažadėta, kad jis kas mėnesį gaus pinigų savo išlaidoms, o gavęs atostogų nuo tarnybos, galės apsistoti pas mamos brolio šeimą. Žinoma, negaliu kalbėti už jį, bet manau, kad jam tie metai prabėgo gerai, ar bent jau normaliai.
Man tuomet buvo 10-11 metų. Tėvai mane paliko pas mamos brolio šeimą, gyvenau su dviem pusbroliais, vienmečiu ir keleriais metais jaunesniu. Tuomet buvo vasara, todėl visą laiką praleidau kaime pas senelius kaip ir kiekvienais metais, išsiskyrimas su tėvais nebuvo toks skausmingas (praleisiu istoriją apie ašaras ir kūkčiojimą oro uoste).
Pasibaigus vasarai turėjau grįžti į savo naująją šeimą, o kur dar pokyčiai mokykloje (nauja auklėtoja, naujos pamokos, kita mokykla)! Pradėsiu nuo to, kad savo naujuose namuose, SAVO turėjau tik lovą ir rašomąjį stalą iš senų namų. Nors su pusbroliais ir teta sutariau neblogai, jaučiausi labai nejaukiai, juk vis dėlto tai buvo svetimi namai ir toje šeimoje aš buvau visiškai svetima.
Negaliu sakyti, kad buvau atstumta, bet giliai širdyje būtent taip ir jaučiausi. Didžiausią mano laisvalaikio dalį užimdavo pamokų ruošimas, jeigu ir nieko nesimokydavau, skaitydavau eilėraštį trečią kartą, kad tik nereikėtų pakilti nuo stalo ir su kažkuo bendrauti. Tapau niurgzli ir labai uždara. Mokykla būdavo didžiausia atrakcija, rytais išeidavau daug anksčiau, o po pamokų lankydavau įvairius užsiėmimus, kad kuo mažiau tektų būti namuose. Vienintelis džiaugsmas būdavo brolio sugrįžimas, bet kartu praleisdavome ne daugiau kaip dieną ar dvi, juk armijoje taisyklės gan griežtos.
Taigi tapau pikta ant viso pasaulio, mokykloje klasės draugai vadindavo pikčiurna ir juokdavosi, jog visada vaikštau susiraukusi. Gaila, niekas nesuprato kodėl, o jeigu ir žinojo, nesulaukiau jokios pagalbos. Taip gyvenau metus laiko. Kitą vasarą grįžo mama.
Atsimenu kelionę į oro uostą: negalėjau patikėti, kad pamatysiu mamą, atrodė, kad važiuoju pasimatyti su eiliniu žmogumi. Per tuos metus laiko mama prarado ryšį su manimi. Tėčio iš viso buvau nemačiusi trejus metus, jis grįžo dar po poros metų. Taigi paliko vaiką, o kai grįžo, rado bręstančią panelę. Su savo kaprizais ir norais-nenorais.
Labai pykau ant tėvų. Ir dabar, po 10 metų, vis dar pykstu. Dėl jų kaltės tapau uždaru žmogumi, man sunku kuo nors pasitikėti ir juo labiau išsipasakoti. Niekada neatleisiu jiems už tai, kad mane paliko, nors ir vieneriems metams. Tai paliko didžiulį pėdsaką mano gyvenime.
Mieli emigrantai, pirmiausia pagalvokite apie tai, kaip jausis jūsų vaikai, o ne apie tai, kiek pinigų užsidirbsite ir ką už juos pirksite.
***
Ši istorija – socialinės kampanijos „Mama, sugrįžk namo dalis“. Nori pasidalinti savo istorija ar patarimais? Rašyk mums adresu bendraukime@lrytas.lt.