Psichiatras L. Slušnys: „Emigrantų palikti vaikai visą gyvenimą jausis apleisti“

- Ko netenka vaikai, kai jų tėvai emigruoja?

- Kas yra emigrantas? Ko jis siekia savo emigracija? Dauguma siekia užsitikrinti finansinį stabilumą. Net ne stabilumą. Finansinę materialinę gerovę. Stabilumo išvykus kaip tik mažiau nei čia.

Šiandien jau yra aišku kaip dieną, kad jaunam žmogui – vaikui, paaugliui – materialinių gėrybių neužtenka. Gerokai neužtenka. Panašu, kad sėkmingesni vaikai užauga ne ten, kur yra materialinė gerovė, o kur yra puikūs tarpusavio santykiai. Tai nereiškia, kad tokioje šeimoje niekas nesipyksta. Kartais gal ir pykstasi, bet jie moka spręsti problemas, moka lipti per jas ir jas išsprendę kaskart tarsi paauga.

Emigranto atveju – tėvai išvažiuoja ir mato vaiką „Skype“, mato tik jo materialinius norus, nes „Skype“ vaikas negali paprašyti: „Noriu meilės, atsiųsk“, negali paprašyti jausmo. Ilgainiui tėvai nutolsta nuo vaikų, svetimėja.

Kai vaikai vėl susitinka tėvus po metų pertraukos, kad ir po pusės metų, kai kuriose situacijose vaikai nebežino, kaip elgtis, nes jau turi savo elgsenos modelį. Galbūt suformuotą senelių, dėdžių, tetų, o gal ir globos namų.

Tėvai ir vaikai praranda ryšį. Tokiu būdu prarandame jaunus žmones, jų gebėjimą sėkmingai adaptuotis gyvenime.

Su viena sąlyga – galbūt vaikas suras tą suaugusį asmenį, už kurio jis užsikabins, kuris parodys tuos dalykus, kurių šeimoje trūko. Bet tai yra labai reti atvejai.

- Paliktų vaikų sindromas – pyktis, pagieža, nepasitikėjimas suaugusiais, apleidimo jausmas. Panašūs jausmai apima netekties atveju.

Suaugusieji, kurie išvažiuoja, šito net nesugeba suvokti. Žmonėms trūksta emocinio ir socialinio intelekto – suvokimo, kad ne vien batai ar ratai apsprendžia žmogaus gerovę. Batai yra sunešiojami, ratai suvažinėjami, o rezultatas toks, kad nebeturime žmogaus.

- Jei ten gyvenimas yra maždaug aiškus, tikrai taip, be jokių diskusijų. Jei ir ten bus blogai, tai vaikas turi su tėvais praeiti tas visas fazes – krizę, sunkumus. Svarbiausia, jis turi matyti, kad tai buvo įveikta. Jo sėkmei tai labai daug reiškia. Jei tik pašalinam iš šito žaidimo, tarsi apsaugome nuo grėsmių, darome vaikui didelę žalą.

Vaikų pasiėmimas yra daug prasmingesnis.

- Ir čia dirbama. Tyrimai rodo, kad ne darbo valandų skaičius apsprendžia santykius šeimoje. Gali mama arba tėtis sėdėti ištisas paras su vaiku ir nieko gero iš to nebus. Svarbiau, kaip jie praleidžia laiką su vaiku.

Jei esu namuose 1 ar 2 valandas ir iš tiesų esu su vaiku – padedu jam mokytis, klausausi jo, kalbuosi, žaidžiu, - tai yra tas santykis, kurio užtenka. Ir galima visą dieną fiziškai būti, paduoti valgyti, bet likusiu metu sėdėti prie televizoriaus ir žiūrėti serialus.

Kartais galimybė vaikui matyti dirbančius, besistengiančius tėvus irgi yra vertinga, net jei vaikas pyksta dėl laiko ir dėmesio trūkumo. Jis mato, kad norint pasiekti tikslą, reikia įdėti beprotiškai daug darbo. Isaaco Newtono dėsniai galioja – iš kažkur energija turi atsirasti ir kažkur pasidėti.

- Galima apibendrinti, kad vaikui svarbu matyti tėvus, nesvarbu, kokioje situacijoje jie bebūtų?

- Nežinau tokio atvejo, kur tai būtų nesvarbu. Nebent patys vaikai nenori matyti tėvų dėl girtavimo, smurto ir kitokio nuolatinio nemalonaus elgesio. Normaliai vaikai nori matyti savo tėvus ir „Skype“ to nekompensuoja.

- Kokius asmenybės bruožus užaugę turėtų turėti emigrantų vaikai?

- Jaučiuosi kaip koks Naglis Šulija (žinomas Lietuvos astrologas ir meteorologas – aut.past.), prognozuodamas, kokiomis asmenybėmis užaugs vaikai.

Akivaizdu, kad tokiems vaikams trūks pasitikėjimo savimi, bendravimo įgūdžių, jie nemokės spręsti kai kurių konfliktų, kurti tarpusavio santykių. Tokie žmonės bus pavojingi bet kokiai santuokai, nemokės jos kurti, nes neturėjo tėvų santykių pavyzdžio.

Taip pat gali būti sunku dėl profesinės karjeros. Siekimas tokių trumpalaikių dalykų kaip pinigai, materialinė gerovė gali užgožti visa kita. Dažnai aplinkiniams tokie žmonės nepatinka. Vaikai bus išmokę, kad svarbiausia uždirbti pinigų – greitai ir daug. Jei tai nepavyksta – tragedija, katastrofa. Tokiose situacijose prognozuočiau daug depresinių susirgimų ir nemažėjantį savižudybių skaičių.

Prognozė pesimistinė. Žinoma, visi tokie tikrai nebus, nes kartais atsitinka, kad emigravus tėvams, vaikai lieka pas geresnį pavyzdį nei išvažiavę tėvai. Tokių atvejų irgi yra.

Bet ilgesys, apleistumo jausmas, supratimas, kad gali būti bet kada paliktas, jis išliks, lydės visą gyvenimą. Bent jau iki tol, kol žmogus supras, kad nieko pakeisti negali ir reikia gyventi, su tuo būti ir palikti tai praeityje.

- Ar galime sakyti, kad matydami emigravusius tėvus ir vaikai pasuks tuo keliu?

- Negaliu garantuoti. Jei kasdien kalsite į galvą, kad Lietuvoje „š...“, o ten – labai gerai, taip gali nutikti. Dažnai girdžiu, kad Lietuva – debilų žemė, o Kubilius vienintelis, kuris už viską atsako. Suima juokas. Kas iš emigrantų Didžiojoje Britanijoje priekaištauja D.Cameronui (premjerui – aut.past.)? Ten minties nėra kaltinti, ten turi įsikabinti pats. Kodėl ne tas pats Lietuvoje?

Mes tiek daug nematėme, ko turi pasaulis. Mes norime tai, ką kiti kūrė per 50 metų, turėti per 10, per 5 metus. Bet turi kažką dėl to paaukoti.

- Vaikai nemylės Lietuvos?

- Labai dažnai jau dabar tas skamba. Truputėlį su skausmu žiūriu į tai. Kai sakome, kad šiandien Lietuvoje yra gerai, su žmona pasijuntame kvailiais. Nenormalūs! Net norime surengti konferenciją „Tik nesakyk, kad niekas nevyksta“. Lietuvoje labai daug gerų pokyčių vyksta.

Tikrai keistas fenomenas: čia bijo įkurti verslą, išvykę lengvai tai padaro; čia kritikuoja mokesčius, emigravę tyliai juos moka dar didesnius.

- Kalbame apie pagalbą vaikui, kuris yra patyręs netektį. Negalėčiau užtikrinti, kad tėvai jį myli. Nei kad myli, nei kad nemyli. Faktas tas, kad kai palieka, palieka. Meilę kai kurie suvokia kaip materialinės gerovės kūrimą. Kiti suvokia, kad meilė – tai buvimas kartu.

Bet kuriuo atveju, ar ginsiu tėvus, ar ne, tėvai lieka tėvai, jie yra šventas dalykas. Galima spręsti tik pasekmes. Reikėtų kalbėti apie vaiko savijautą. Leisti išsikalbėti. Būtų nuostabu, jei šalia tų vaikų visada atsirastų vienas kitas žmogus, kuris galėtų išklausyti.

- Yra ne tik vaikai, bet ir tėvai. Jie irgi ne metalo gabalas, kuris nieko nejaučia. Tėvai taip pat kenčia, palikdami vaikus.

- Tie, kurie kenčia, turi du pasirinkimus. Nekentėti ir nepalikti arba palikti ir kentėti. Išvažiuoti su vaiku nėra jokia katastrofa.

Žmonėms sunku įsisąmoninti, kad svetimoje žemėje visuomet esi svetimas. Istorija rodo pavyzdžių, kai tautos bėgo į kitas šalis, bet norėjo sugrįžti į savo šalį. Savos žemės trauka egzistuoja. Geriausiai žmogus jaučiasi, kai turi oficialų darbą, yra kviestinis žmogus, kuris net neturi stengtis integruotis, gyventi pagal tos tautos kultūrinius reikalavimus.

- Dažnai iš bičiulių girdime pažadus, kad jie važiuoja tik keliems mėnesiams – užsidirbs ir grįš. Paskui tas laikas išsitęsia iki kelerių metų ar viso gyvenimo. Kodėl taip nutinka?

- Pradžioje tikslai būna mažyčiai – nusipirksiu butą, paskui antrą, tada reikia mašinos. Tada žiūriu, kad jau įkritau. Emigracija užsitęsia. Paskui jau niekas Lietuvoje nelaukia su gėlėm. Ir kodėl turėtų? Grįžus reikėtų viską pradėti nuo nulio. Kuris iš mūsų, kuris gyvenimą kūrė čia, turėtų pasislinkti ir užleisti vietą? Net dėl savo draugo vargu ar pasislinkčiau. Galiu padėti jam, bet atsisakyti savo erdvės nematau prasmės ir net naudos.

Klausydamas daugelio emigrantų istorijas, stebiuosi. Jei tiek pastangų žmonės įdėtų Lietuvoje, kiek įdeda užsienyje, nueitų dvigubai toliau. Bet vos atsidūrę Lietuvoje, žmonės grįžta prie minties, kad viskas turi būti savaime.

Emigravus dirbama po 14 valandų per parą. Beprotiškas krūvis. Keliasi 5 val. ryto, grįžta 9 val. vakaro. Tokiu ritmu padirbę Lietuvoje, nuveiktumėte dvigubai daugiau, pasitenkinimas būtų dvigubai didesnis, čia nežiūrėtų į juos kaip į emigrantus.

- Vienintelį priekaištą, kurį turiu valstybei, tai nemokėjimą komunikuoti. Per šiuos metus pažiūrėjau valdančiųjų kalbas ir neišgirdau paprasto dalyko: „Labai ačiū jums, ačiū, kad išgyvenome šiuos metus“. Gaila, kad nėra pasidžiaugimo už tai, kas jau įvyko. Kitų šalių vadovai moka tai daryti. Nuo to pinigų nepadaugėja, o žmogus jaučiasi kitaip.

Didžiausias emocinio-socialinio intelekto trūkumas pasireiškia Seime. Kokiu būdu jie siekia populiarumo? Nesąmonių prisigalvoja, užuot džiaugtųsi tuo, kas vyksta. Ne tuo, ką pats padarai, bet tuo, ką nuveikia žmonės. Atrodo, kad tik Seimo narys dirba, o visi kiti liaušiai. Dalia Teišerskytė pavadino save nacionaline vertybe. Nori nenori, supyksi. Kiti turėtų tai pasakyti, o ne pats apie save.

Mes viską turime, tik lūkesčiai mūsų didesni nei yra galimybės. Reikėtų labiau vertinti vieniems kitus.