Domėtis emigracijos problema, o ypač tais vaikais, kurie prieš savo valią paliekami senelių, vyresnių brolių ir seserų bei kitų giminaičių globai, mus, labdaros ir paramos fondą „Padėkime kitiems“, paskatino vis didėjantys skaičiai. Nors oficiali statistika ir yra žiauri, bet tikrieji skaičiai – kur kas žiauresni.
Vykdydami įvairias socialines akcijas vis dažniau susidurdavome su vaikais, kurie Lietuvoje auga vieni. Ne vienas jų norėtų su tėvais pasikalbėti apie jiems rūpimus klausimus, norėtų, kad tėvai juos palydėtų į mokyklos ar darželio šventę, kad tėvai už rankos palaikytų prie gydytojo kabineto, bet jų nėra... O blogiausia - tėvai apie tokius savo vaikų norus net nežino.
Tik ką minėjome Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Į dangų leidome spalvotus balionus. Gražu. Vaikai šypsosi ir džiaugsmingai šūkauja. Tačiau paprašyti ant balionų užrašyti savo teises, didžioji dalis vaikų užrašė teisę „gyventi su mama ir tėčiu“. Paklausti, kodėl būtent šią teisę užrašė, vaikai kone choru kartojo: „nes mano tėvai išvykę į užsienį“. Vadinasi, šios jų teisės nepaiso net patys gimdytojai. Vadinasi, tie vaikai - našlaičiai. Gyvų tėvų našlaičiai. Tai kam tada rūpi Lietuvoje palikti emigrantų vaikai?
„Aš atsisakyčiau „Adidas“ kedų ir išmaniojo telefono, jei mama galėtų dažniau grįžti manęs aplankyti“, – sakė devynerių Danas psichologei, lankiusiai emigrantų vaikus „Padėkime kitiems“ organizuotoje vasaros stovykloje.
„Manęs tai niekas neklausė, noriu aš likti pas močiutę, ar ne“, – pro ašaras kalbėjo trylikametė stovyklautoja Justina.
„Mes neišgyvename Lietuvoje, sakė mama, todėl reikia išvykti. Gaila, kad nėra tokio įstatymo, kuriuo vaikai privalėtų visur važiuoti kartu. Dabar mokyčiausi Londone ir gyvenčiau su mama. Sakė, kai pagerės gyvenimas, pasiims kartu, bet jau penkeri metai ji gyvena Londone, o aš vis dar čia. Bijau, kad ji niekada negrįš“, - sakė kita.
Raginti nebevažiuoti turbūt jau nebeverta. Visi sutiks, kad svetur žmogaus gyvenimas tampa finansiškai lengvesnis. Emigravę tautiečiai kaip susitarę kartoja, kad ne iš gero gyvenimo paliko šalį, kad kitos išeities tikrai nėra.
Bet ar tikrai? Gal geriau sunkiau, bet kartu? Gal verta įsiklausyti ir į vaikų nuomonę? Gal šeimos vienybė yra raktas į sėkmę, kad ir svetur?
****
Ši istorija – socialinės kampanijos „Mama, sugrįžk namo dalis“. Nori pasidalinti savo istorija ar patarimais? Rašyk mums adresu bendraukime@lrytas.lt arba atsiųsk čia.