Tu išvažiavai paskui tėvelį. „Nes mums taip bus geriau“. Stovėdavau prie lango ir ilgai žiūrėdavau į kelią, kuriuo išvažiuodavai. Skaudėdavo. Skaudėdavo keistai. Geriau jau būčiau į mašiną susodinusi ir išvežusi iš Londono atsiųstas barbes. Visas. Ir undinėlę, ir barbę mokytoją. Visas, tik ne tave, mama.
Augau. Stengiausi. Mokiausi. Visada norėjau būti geriausia. Būti ta nuostabia dukryte, kuria tu didžiuotumeis, kad ir per telefoną. Laukdavau tavo skambučių su pažymių knygele rankose. Tavo džiaugsmas per telefoną kažkodėl privertė mažą mergaitę manyti, kad ją visi mylės tik už tai, ką ji pasieks, o ne už tai, kad ji tiesiog bus savimi.
Mažytę mergytę globojo seneliai. Jie buvo puikūs. Rūpinosi visur ir visada. Ypač močiutė. Lepino. Maitino kaip už du. Mergytė tapo storiausia klasėj. Vaikai juokdavosi. O tada taip norėdavosi, kad ateitų mama ar tėtis ir apgintų tą užguitą meškiuką. Neatėjo. Nė karto.
Amžinas nesaugumo jausmas suformavo baimę visam pasauliui. Bijojau paklausti kainų, valandų. Bijojau greičio, vabalų, vienatvės, bet labiausiai tamsos. Mama juk neapkabins. Tos baimės, deja, ir išliko. Psichologai, draugų pagalba... Neišsivaduoju. Bijau visko. O labiausiai - kad bet kuris man brangus žmogus mane paliks. Paims ir išeis, jei neparnešiu diplomo. Tik šįkart iš gyvenimo pamokų.
Negyvenau „prie ruso“, nežinau, kaip buvo gera gyventi tada, kaip šneka kiemo tetulytės. Mano laimės valandas atnešė Europos Sąjunga. Ji atnešė galimybę būti šalia žmonių, iš kurių glėbio niekada nenorėdavau ištrūkti. Tai - mano mama ir tėtis. Kad ir kaip toli jie bebūtų, mus ėmė skirti tik trijų valandų kelias. Tik gaila, kad neįveikiamas bet kurią akimirką, nes tų akimirkų buvo ne viena, ir ne dešimtys.
Brangi mama, kad ir kokia didelė bebūčiau, tavęs man reikia. Kaip oro, vandens ar gražios muzikos. Niekas niekada tavęs nepakeitė ir nepakeis. Mama viena. Vienintelė.
Atsiprašau, kad vadindavau tave gegute. Man skaudėjo. Labai. Dabar skauda mažiau, nes kuriu savo šeimą. Melsiu Dievo, kad išmokčiau pasitenkinti lietuviška alga, nes ta importinė, saldesnė, tenkino protą, bet ne sielą.
Visada pavydėjau sekmadienių. Svajodavau apie vyšnių arbatą, geriamą iš porcelianinių puodukų prie šeimos pietų stalo.
Mano būsimas vaike, aš niekada tavęs nepaliksiu.
***
Ši istorija – socialinės kampanijos „Mama, sugrįžk namo dalis“. Nori pasidalinti savo istorija ar patarimais? Rašyk mums adresu bendraukime@lrytas.lt arba atsiųsk čia.