Vieną kartą ėmiau ir išėjau. Į tą gatvę, kur vos ne prie kiekvienos įstaigos eilės. Mačiau, kad išeinu ne viena, išėjo ar vis tebeišeina didelė dalis Lietuvos.
Lengva nebuvo, bet nebuvo ir beprotiškai sunku. Viską galima ištverti, išgyventi ir išgryninti. Taip užsigrūdini, tampi stipresnis ir ne toks pažeidžiamas.
Mane čia, emigracijoje, vertina. Ne, ne vien pinigais. Vertina, kaip žmogų, kaip darbuotoją. Čia jaučiuosi ori ir pilnavertė, kaip normalus, dirbantis ir uždirbantis žmogus.
Dažnai grįžtu. Tarsi į namus, tarsi į svečius. Norisi grįžti, juk Lietuvoje liko visa mano prabėgusi vaikystė, jaunystė, šeima, tėvų senatvė, senelių žemės kauburėliai. Norisi grįžti, kad ir į svečius. Nuo Lietuvos nesijaučiu labai nutolusi, kas dieną virškinu visas naujienas ir aktualijas, juk tai mano šalis, kuri vis dar rūpi.
Vis dėlto keistokai nuskamba politikų kalbos, kad skirs milijonus emigrantų sugrąžinimui namo. Sugrąžinimui tarsi kokios pasaulyje paklydusios kanopinių bandos. Gal, sakau, miela Tėvyne, skirk tuos pinigus tiems, kurie dar liko. Dar liko, bet jau mėgina krautis lagaminus ir virpančia širdimi perkasi bilietą į vieną pusę. Sulaikyk juos, nes daugumos iš mūsų, miela ir brangi Tėvyne, kažkada net nemėginai sulaikyti. Tad mes jau kaip nors patys – galbūt, grįšime, galbūt pasiliksime ilgam ir kada nors, kažkur toli nuo namų, atgulsime amžinajam poilsiui.
O kol kas mes, išsibarstę po platųjį pasaulį, visi tokie skirtingi, bet šnekantys lietuviškai, dar tebeieškantys paparčio žiedo ir visa savo esybe žinantys, kas yra ilgesys, esame ten, kažkur už horizonto...
Ilgesys
Ten, kur balti lėktuvai kyla
Lyg dangaus avį, debesį suplėšę,
Rasa nukrinta į apleistą tylą
Ir ilgesys kažkur pavėsy...
Ten, kur už horizonto krantas
Ir vėjas basas, lyg artojas
Iš medžių susipynę rankos,
Vienodos dienos, vakarai pasikartojantys...
Ten, kur balti lėktuvai kyla –
Kiti lėktuvai leidžiasi iš lėto,
Vienodos dienos pamažu nutyla,
Užmiega vakarai pakrantėje smėlėtoj...
Tik kažkodėl tenai,
Kur tie balti lėktuvai kyla
Lyg dangaus avį, debesį suplėšę
Širdis vis niekaip nesušyla
Ir slepias ilgesys kažkur giliai pavėsy...
P.S. Eilėraštis - mano. Labiausiai lauksiu komentarų, nes man pačiai, kaip ir didesnei daugumai, komentarai kartais būna įdomesni už patį straipsnį. Žavi netikėta reakcija, įvairios nuomonės ir mintys – balta, juoda, dar kartais pilka ar labai spalvota. Tad laukiu komentarų. Tikrai prisijungsiu diskusijai.
****
Ši istorija – socialinės kampanijos „Mama, sugrįžk namo dalis“. Nori pasidalinti savo istorija ar patarimais? Rašyk mums adresu bendraukime@lrytas.lt arba atsiųsk čia.